Santykis su vaiku
Manoma, kad auklėjimas – tai poveikis. Reikia kažkaip paveikti vaiką, kad jis pasikeistų, taptų toks, kaip reikia. Progresyvesni balsai tvirtina, kad reikia pakeisti save, tada pasikeis ir pats vaikas. Tačiau abu principai daugeliui žmonių nepasiekiami. Jie negali valios pastangomis pakeisti save, o paveikti vaiką neturi jėgų, laiko ir gabumų. Nereikia keisti vaiko. Nereikia keisti savęs. Visos mūsų pastangos turėtų būti nukreiptos į SANTYKĮ su vaiku. Mama yra nuolatiniame ryšyje su savo vaiku, nors ji darbe, o jis mokykloje. Tikra auklėjimo priemonė yra mūsų širdyse ir ji veikia 24 val per parą.
Kokius jausmus man sukelia vaikas: ar aš juo tikiu? Ar tikiu jo ateitimi? Ar myliu jį?
Kokius jausmus aš sukeliu savo vaikui: meilę? pagarbą? susidomėjimą? gailestį? abejingumą? baimę? neapykantą?..
Kodėl toje pačioje šeimoje kartais išauga tokie skirtingi vaikai? Todėl, kad tėvai, patys to nepastebėdami, yra skirtingame SANTYKYJE su kiekvienu savo vaiku. Nežymūs prigimtiniai skirtumai veda į nežymius santykio skirtumus. Be to tėvai patys nuolat keičiasi ir keičiasi jų ryšys su kiekvienu vaiku. Taip ir gaunasi skirtingi vaikai. Vaiko likimas priklauso nuo SANTYKIO su juo.
Jei norime vaiką išauginti tikru žmogumi, privalome su juo elgtis, kaip su ŽMOGUMI.
Rinardas Goda 