Braidant po betonines Tokijo džiungles, užsimezgė trumpa diskusija tarp dviejų sūnų: ar šitas miestas gyvas?
Vyresnėlis, kuris daug laiko praleidžia su ekranais ir mėgsta juose žaisti, sako: “tai akivaizdu: gatvės kunkuliuoja gyvybe, masės žmonių juda, kalbasi, juokiasi, perka… neabejotinai gyvas!”
Jaunėlis, kuris važiuodamas metro niekada neišsitraukia telefono ir kuris į trijų savaičių tolimų užjūrių kelionę pasiėmė Dostojevskio apysakas, suabejojo brolio teiginiu. Sako: “kiek iš tų žmonių, po ilgos darbo dienos skubančių atsipalaiduoti milžiniškuose žaidimų salonuose, iš tikrųjų suvokia, kas vyksta su jais ir aplink juos? Abejoju, ar galima juos vadinti visiškai gyvais…”
Čia, Japonijoje, lengva pamatyti abu polius. Iš tiesų, dalis žmonių panaši į biorobotus. Rytais raudonomis nuo nemigos akimis jie bėga į metro stotelę, kad nepavėluotų į savo brangų darbą, dieną iki pat vėlumos vykdo jiems duotus algoritmus, o vakare (jei nusprendė nenakvoti darbe) stumdo blizgančius rutuliukus garsiai grojančiuose lošimo automatuose šalia šimtų kitų panašių į save. Tačiau yra ir kita tėkmė. Kai kuriuose rajonuose stengiamasi apželdinti kuo daugiau gatvių. Jei negáli sodinti į žemę, apsistato vazonais su gėlėmis ar krūmais. Yra žmonių, kurie ieško kontakto su Žeme. Šiandien ryte stebėjau neįprastą vaizdelį: du vyrai su savo šuniukais ėjo vienas link kito iš priešingų gatvės pusių ir susitiko pačiame jos viduryje. Šviesoforas pakeitė bent du savo ciklus, bet jie net negalvojo trauktis. Šunys ir jų šeimininkai mėgavosi susitikimu vidury gatvės! Panašu, kad jiems nebuvo svarbu, ką pagalvos kaimynai, nors japonai tvarką gerbia gal net labiau nei vokiečiai.
Turbūt visais laikais ir visose vietose buvo yra ir bus žmonių, kurie siekia saugumo, patogumo ir greičio. Tačiau yra ir tų, kurie labiau vertina ryšį ir bando suvokti dėsnius. Kiekvienas turi savo kelionę ir kiekvienas yra savame jos etape. Gera žinia, kad vis daugiau žmonių pradeda užduoti sau klausimus ir ieškoti į juos atsakymų. Ypač vaikai.
Rinardas Goda 