Išbandymas

Lėktuve iš Taipėjaus į Tokiją sėdėjau kartu su jaunėliu sūnumi. Per atvirą pokalbį jis pasidalino, kad susitikimo su Cami Namay (šamanu iš Ekvadoro) metu priėmė sau vidinį sprendimą daugiau niekada nemeluoti. Sakė suvokęs, kad netiesos sakymas atima laisvę, kurią jis taip brangina. Tai įvyko maždaug 10 savaičių atgal lygiai per jo 16-jį gimtadienį. Pastebėjau, kad pastaruoju metu vaikinas nustojo girtis ir grážinti savo istorijas. Ir štai, ateina išbandymas…

Atvykstame traukiniu į Osaką ir visi 4 (aš ir trys vyresnieji vaikai) nusprendžiame aplankyti vieną iš didžiausių Japonijos akvariumų. Esame sutarę, kad keliaujame kiekvienas už savo lėšas, todėl bendras kelionės išlaidas po to dalinsimės į 4 dalis. Prie kasų sužinome, kad vaikams iki 16 metų kaina perpus mažesnė. Pastebėjau, kaip iš vyresniųjų brolio ir sesės gimsta pasiūlymas sutaupyti. Tai atrodė akivaizdu – kas ten gilinsis 15 ar 16 tų metų tam jų broliukui? Prisimenu vaikino pasakojimą lėktuve ir neabejodamas prašau “4 bilietų suaugusiems”. Atsiranda trumpa, bet kažkam labai sunki pauzė. Jaunėlis nerįžtingai prieina prie kasos ir paprašo sau… lengvatinio bilieto. Kasininkė neabejodama parduoda, bet… čia istorija tik prasideda.

Prie įėjimo į akvariumą stovi tvarkingas kontrolierius ir klausia: “Kiek tau metų?” Įvyksta dar viena nejauki pauzė, po kurios jaunėlis ištaria: “šešiolika”. Brolis su sese prišoka: “tu ką, pamiršai, kad tau dabar 15?” Šis atsako: “Žinau, bet nenoriu meluoti!” Po neilgų derybų pareigūnas praleidžia mus, neprašydamas priemokos. Vaikinas visiškai suglumęs įeina į pastato vidų ir sako: “aš juk sakiau, kad DAUGIAU NEMELUOSIU! Kodėl privalau tai daryti?..”

Po to, kai išeiname iš akvariumo, publikuoju prieš tai buvusį savo postą apie Tokiją. Po valandos gaunu to paties Cami Namay, šamano iš Ekvadoro komentarą: “That’s right friend, everything is right where it should be, change is inevitable”.

Visata labai jautri, tik reikia leisti sau būti. Man dar niekada šamanai nerašė į FB komentarų Skaitau jo turinį ir suprantu, kad jis skirtas ne man, o sūnui.

Kiekvienas gyvenime vis susiduriame su dualia problema: būti geru ar sąžiningu? Konfliktas, regis, neišvengiamas. Ir kiekvieną kartą tenka daryti kompromisinį pasirinkimą. Tik retas, daug gyvenimo druskos suvalgęs alchemikas gali apjungti savyje šias, regis, nesutaikomas priešybes. Ir tik tada “švinas” virsta “auksu”, o tiesa ir gėris- aukščiausios prabos estetika ir grožiu. Šįkart vaikinas pasirinko būti geru savo sociumui. Įdomu, kiek dar jis turės bandymų, kol šviną pavers auksu?