Pietų Korėja – 2

“Man 29-ri, vaikystę prisimenu kaip vientisą mokyklą, paskutinėse klasėse papildomai mokiausi prestižinėje Seulo korepetitorių mokykloje (tėvai sutiko mokėti po 4000 USD/mėn, kad įstočiau ir baigčiau gerą universitetą), turiu 3 plastines veido korekcijas, nesiruošiu kurti šeimos, nes tai neapsimoka”,- trumpas gyvenimo reziume mūsų vedlio po Seulą. Klausiam: “Ko išmokai, ką tau davė universitetas?” Vaikinas trumpam susimąstė ir atsakė: “Dabar niekas į mane negali žiūrėti iš aukšto!” Va taip va Diplomas- tai statusą suteikianti etiketė. Kitas klausimas: “Kodėl tau reikia plastinių operacijų?” Atsako: “Vien gero diplomo sėkmei neužtenka. Didelę reikšmę vaidina išvaizda. Pusė Korėjos moterų turėjo bent 3 plastines kūno korekcijas ar operacijas. Visi tai laiko norma”.

Pietų Korėjoje po karo su Šiaure susikūrė sąlygos tobulam kapitalizmui, kurį į šalį atnešė amerikiečiai. Kadaise religingi žmonės nustūmė neokonfucionizmo ir budizmo idėjas į šalį ir pradėjo melstis dėdės Semo mantrai: “mes privalome siekti sėkmės ir turto, kad ateityje taptume laimingais”. Tūkstančius metų puoselėtus senųjų tradicijų principus, vedančius į paprastumą, skalsą ir integraciją su gamta pakeitė visuotinės konkurencijos principas.

Konkurencija čia prasideda nuo vystyklų. Tėvai tiki, kad jų vaikas dalyvauja šalies mąsto varžybose, kuriose bilietų į laimę kiekis skaičiuojamas vos dešimtimis iš milijono. Idealiu atveju vaikas turi baigti vieną iš trijų prestižiškiausių Seulo universitetų. Tada jam kelias į turtą, o tuo pačiu ir laimę (?) atvertas.

Yra paskaičiuota, kad tėvai, norintys išauginti ir suteikti savo vaikui vidutinio lygio išsilavinimą, per jo amžių iki pilnametystės čia turi investuoti apie 250 tūkst USD. Vaikai mokosi nuo 8 ryto iki 10 vakaro. Neseniai įstatymu uždraudė naktines korepetitorių pamokas. Vienintelis tikslas- išlaikyti egzaminus. Turinys nelabai turi reikšmės. Nenuostabu, kad korėjiečiai pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių; apklausos rodo, kad jie taip pat turi žemiausią laimės indeksą.

Vaikai – didžiulė prabanga. Vis mažiau jaunų žmonių nori kurti šeimą ir ne tik todėl, kad vaikai tokie “brangūs”. Jie nenori, kad jų vaikai praeitų pragarą, kurį praėjo jie patys. Rezultate P. Korėja yra vienintelė šalis pasaulyje, kurios gimstamumo koeficientas nesiekia vieneto. Iki metų pabaigos jis bus apie 0,70. Kaimyninių Kinijos ir Japonijos koeficientai apie 1,30. Norint išlaikyti populiaciją tame pačiame lygyje, reikia bent jau 2,10. Visuomenė rekordiškai sena ir nykstanti.

Vaikinas-gidas, vardu June, garsiai mąsto, kad jei jo tėvų karta būtų žinoję pasekmes, ko gero būtų rinkęsi kitą kelią. Dabar konkurencijos ratas sukasi vis greičiau ir niekas nežino, kaip iš jo išeiti. Lieka bėgti tik greičiau, nei bėgai vakar. June sako: “Geriausiai mūsų visuomenės modelį atvaizduoja garsusis Netflix serialas “Squid Game”, kur viską laimi vienas, o visi kiti pasmerkti”. Nenorėčiau tokio kapitalizmo Lietuvoje.