10-ies metų sūnų išsivežu į Andorą slidinėti. Visa jo slidinėjimo patirtis- 2 val ant Liepkalnio. Trečią atostogų dieną vaikas čiuožia visomis sudėtingiausiomis (juodomis) trasomis. Ir daro tai lengvai, be “plūgo”. Ketvirtą- šokinėja per tramplinus. Stulbinantis progresas.
Prisimenu, kad pats iki tokio lygio mokiausi 4- 5 sezonus. Vyresnis sūnus lankė slidinėjimo mokyklą Alpėse (su grupe), bet drįsta čiuožti tik “mėlynomis” trasomis (sudėtingesnės yra “raudonos” ir profi- “juodos”). Kodėl jaunėlio mokymosi greitis kartais didesnis už kitų? Gal jis koks slidžių talentas? Vargu bau.
Pastebėjau, kad šis vaikas, mokydamasis naujų dalykų, visiškai neturi BAIMĖS. Nebijo bandyti, eksperimentuoti, klysti. Jam suteikta laisvė ir atsakomybė už savo mokymąsi.
Kodėl daugelis bijo, o šitas- ne?
Paprastą dieną nuo 11 val Pirėnų kalnai sumirga ir suklega aplinkių mokyklų vaikų būriais. Rimti instruktoriai rikiuoja ryškiai žaliomis ar geltonomis liemenėmis aprengtus trečiokus- šeštokus į tvarkingas voreles, ir jie lėtai, vienas po kito ima leistis lengva trasa paskui savo mokytoją. Turbūt vyksta fizinio lavinimo pamoka. Kiek kartų metai iš metų šie vaikai buvo ant šlaito ir kodėl jų progresas toks menkas? Ar tai nėra kokia sisteminė klaida?
Yra viena svarbi aplinkybė. Jaunėlis yra įpratęs imtis atsakomybės už save. Ne tik už mokymąsi, bet ir už savo sveikatą (gal todėl toks sveikas 🙂 Stengiamės išmokyti savo vaiką mokytis. Niekas šiandien nežino, kokių dalykinių kompetencijų prireiks mūsų vaikams ateityje, bet aišku viena, kad pokyčių greitis tik didės. Gebėjimas greit persiorientuoti, persikvalifikuoti taps svarbiausia sėkmingų žmonių kompetencija.
Nesvarbu, vaikai surikiuoti ant apsnigto kalno ar tvarkingai susodinti į suolus šiltose klasėse, iš jų paimta laisvė priimti sprendimus ir tuo pačiu atsakomybė (tai yra dvi tos pačios monetos pusės). Sąmoningai ar ne juose ugdomas neįgalumas tiesiogine to žodžio prasme.
Rinardas Goda 