Vaikai stovi ant bedugnės krašto ir pasimetę žvalgosi. Jie niekur neranda patikimos atramos. Suaugę bando virtuoziškai įtikinti juos, kad laiptai turi daugybę pakopėlių. Tačiau realybėje jos pasibaigė. Turime pripažinti tai absoliučiai sąžiningai: vyraujanti pedagogika daro mūsų vaikus nelaimingus, o mūsų pasaulį veda į baisias tragedijas. Mokymasis mokykloje ne tik kad nepadeda išvengti karo, prievartos, skurdo ir gamtos naikinimo… Mokykla jauną žmogų tiesiog programuoja tam.

Žinojimo neįmanoma perduoti. Perduodama tik informacija, už kurios nėra moralinės atsakomybės. Aš galiu atsakyti tik už tai, kas ateina iš manęs. Mokyklinis gyvenimas suprojektuotas taip, kad žmogus neprisiimtų atsakomybės už save, už kitus žmones, už mūsų Planetą. Vaikus galime ir turime vesti link jų pačių ir pasaulio suvokimo, bet tik per asmeninę laisvę. Tai reiškia, kad neturėtų būti nei prievartos (privalai eiti į mokyklą ir taškas!), nei manipuliacijų bei šantažo (jei gerai mokinsies, bus patenkinti tėvai ir mokytojai!.. Jei blogai mokinsies, kenksi savo mylimiems žmonėms!..), nei apgaulės (be šito neįmanoma tapti suaugusiu, savarankišku, laimingu!..)
Kai vaikus nustosim brukti į suolus ir konservuoti kvadratinėse klasėse, pasaulis pasikeis. Vaikai išeis į gatves, įsilies į gyvenimą, ir suaugę daugiau nebegalės apgaudinėti jų ir savęs, kad laiptai veda į begalines viršūnes. Pakopėlės pasibaigė.
Cituoju savo bendražygį Mikhailą Starostiną- pedagogą, istoriką, verslininką, koncepcijų “išlaisvinančioji komunikacija” ir “Auklėjimas bendruomene” autorių, 6 vaikų tėvą.
Grįžtame traukiniu su mokyklos vaikais iš Rygos. Su Patirčių slėnio vaikais dalyvavome metų pabaigos tiriamojoje ekspedicijoje. Gavome daugybę naujų situacijų, patirčių, pamokų. Didžiausia įžvalga man- turiu daugiau pasitikėti vaikais, išmokti likti ramiu netikėtose, greito sprendimo reikalaujančiose situacijose.
Tikiu, kad šitie vaikai turi atramą ir mato laiptų pakopėles, kuriomis jie žengs ateityje. Nėra šiandien svarbesnio darbo ir aukštesnio prioriteto. Mums visiems.