Sūnui smagu: aukščiausi dangoraižiai, plačiausi keliai, didžiausi pramogų parkai ir prekybos centrai, galimai įdomiausi pasaulio muziejai. Labai blizga, labai paslaugu, labai vėsu, labai saugu, visur stebėjimo kameros… Nors viskas kūrėsi plyname lauke, čia materiali žmogaus svajonė realizuota su pliusu. Tai viršūnė. Stulbina jos mastelis, net įvertinus beribes finansines šalies galimybes. Tačiau rezultate- asfalto, plastiko, metalo ir stiklo dirbtinis miškas su retomis žaliomis salelėmis tarp betoninių gatvių kilpų. Šalis skendi statybinių kranų- vis didesnių ir ambicingesnių projektų simbolių- miškuose. Žmonės, išėję pro stiklines didelės betoninės dėžės duris, skuba sėsti į mažesnę vėsią metalinę dėžutę ant ratų. Jie kartais saugiai susitinka ofisuose, prekybcentriuose ir pramogų parkuose, kur melžia vieni iš kitų pinigus, bet vargu ar rūpi vienas kitam. Nebent kaip naudos davėjai…
Galvoju, kažin ką žmonės galėtų pasiekti, jei apsijungtų bendram aukštesniam tikslui? Galbūt gyvybingų bendruomenių tinklo sukūrimui? O gal tokiu tikslu gali būti efektyvaus žemės ūkio nualintų teritorijų pavertimas klestinčiais sodais?.. Kokį rezultatą atneštų tokia sinergija? Kaip pasikeistų žmonių sąmonė ir gyvenimo kokybė, jei pasiekimus materialiame plane balansuotų prasmingi ir turtingi savo įvairove ryšiai tarp tų pačių žmonių? Norėčiau pamatyti tokią Žemę ir jos vaikus…
Rinardas Goda 