Turbūt daugelis vadovų susiduria su konfliktais tarp įmonės funkcinių padalinių ir nuolat sprendžia su tuo susijusias problemas. Gamyba konfliktuoja su R&D, Marketingo skyrius lyg šuo su kate su Pardavimais, Finansistai visada turi pretenzijų Apskaitos komandai… Mūsų kompanijoje toks giluminis, nekonstruktyvus konfliktas daug metų gyvavo tarp Pardavėjų ir Produktų vadybininkų (PV). Išsprendę įtampas, ne tik suvienijome komandą bet ir gerokai padidinome savo ir klientų pardavimus.
Įtampa tarp šių žmonių grupių kyla dėl skirtingo perspektyvos matymo. Vieni rūpinasi kompanijos rezultatu čia ir dabar (Pvz. Pardavėjų komanda), o kiti projektuoja jos ateitį (Pvz. PV komanda). Kas svarbiau?.. abi perspektyvos vienodai svarbios ir konflikto čia neišvengsi, tačiau jis gali būti konstruktyvus ir generatyvus.
Manęs dažnai klausia: “tai ką gi jūs veikiat vieną dieną per savaitę, kai susitinka vienoje vietoje visi darbuotojai?” Yra dvi pagrindinės temos- tai projektinės veiklos refleksija ir vidiniai pardavimai. Sukūrėme erdvę ir skyrėme laiką, kad žmonės galėtų ne tik “parduoti” savo idėjas vieni kitiems, kol jos dar visai “žalios”, bet ir drauge kurtų naujus produktus bei paslaugas. Pastebėjau, kad kuo ankstyvesnėje idėjos brandinimo stadijoje įsijungia žmonės su skirtingu perspektyvos suvokimu, tuo didesnis projekto potencialas. Nelieka vietos nekonstruktyviems ginčams ir politikai, o visas dėmesys sutelkiamas į rezultatą.
Daugelis verslų susitelkę į IŠORINIUS pardavimus. Tam skiriami didžiuliai resursai. Tačiau mažai kas suvokia VIDINIŲ pardavimų svarbą. Ši teritorija dažniausiai yra skurdi ir apleista, nors kiekvienas sutinka su teiginiu, kad svarbus rezultatas ne tik DABAR, bet ir ATEITYJE. Neesant vidinių pardavimų aikštelės, kur galima minkyti dar visai šviežias idėjas, labai sureikšminama pati idėja. Autorius ją minko savo galvoje, kol ji nesukietėja iki galutinio projekto ir tada vistiek įvyksta vidinis pardavimo procesas. Tik jis nepanašus į bendrą šokį ar dainą. Tai daugiau panašu į kietą kovą, kurios svarbiausias tikslas yra ne įmonės rezultatas, o asmeninis statusas, reitingas, įtaka ir valdžia. Stichiškai formuojasi grupuotės su savo subkultūromis, kurios siekia savo tikslų ir naujas darbuotojas dažniausiai privalo pasirinkti “prieš ką draugauja”, kitaip bus atstumtas visų vidinių klanų. Kompanijos fragmentacija su visomis jos pasekmėmis neišvengiama.
Daugelis potencialiai vertingų idėjų neišvysta dienos šviesos dėl asmeninių ambicijų (neapsimoka), politinių priežasčių (pavojinga), hierarchinių sienų (sudėtinga). Paprastai “idėjų bankai” neveikia. Jei idėjų srautui kelias išvalytas, jokie bankai nereikalingi.
Dar 2011 metais per sesiją su Rasa Baltė Balčiūnienė įvardinome kompanijos prasmę: “Sinergija ir pasitenkinimas bendradarbiaujant ir keičiantis idėjomis”. Tačiau tik po 6 metų ši vizija išsipildė. Atsirado formatas 4+1 (4 dienos per savaitę darbo rutinai ir 1 diena bendram susitikimui). Neužilgo pradėjo rastis inovacijų, rac. pasiūlymų, naujų produktų ir paslaugų projektai. Dar po kurio laiko atsirado projektai, kurie apjungė svarbius mums tiekėjus ir klientus. Tokie projektai neša didžiausią vertę tiek partneriams, tiek pačiai kompanijai. Ateis laikas ir bendruomenių integraciniams projektams.
Matomos ir nematomos sienos tarp žmonių, tarp padalinių ir tarp kompanijų trukdo pardavimams. Integruotos tiekimo grandinės vienareikšmiškai įrodė savo pranašumą ir jų nuolat daugės. Ateityje diferencijuotos tiekimo grandinės taps nekonkurencingomis ir joms teks neišvengiamai keistis.
Rinardas Goda 