Maždaug 10 metų atgal Rasos Baltės organizuotame renginyje pirtyje šalia Baikalo ežero susipažinau su Kang Yoto, kuris tuo metu buvo Indonezijos Bodžonegoro srities gubernatoriumi. Indonezijoje visada karšta, todėl ten pirčių kultūros nėra. Tam žmogui pirties patirtis buvo pirmoji gyvenime. Jis viskuo stebėjosi, viskas jam nauja. Besikaitindami įsikalbėjome. Kang buvo patyręs gubernatorius, bet pirtyje atsirado proga prisiminti pirmuosius savo metus valdžioje ir jis papasakojo istoriją, kuri po to stipriai įtakojo mano požiūrį į verslą ir finansus. Istorija buvo nelabai trumpa, todėl vyrukas gerokai išprakaitavo 
Atsisekite apykakales ir jūs, gerbiami skaitovai
Kang kilęs iš savo srities provincijos. Jį jaudino tai, kad itin religingi žmonės savo atogrąžų kaimeliuose gyveno skurdžiai: tarp namų nebuvo gatvių, o dėl nuolatinio lietaus aplink vien purvas. Žmonės retai lankė vieni kitus, nes buvo tiesiog nepatogu klampoti per purvynus. Jie nuolat skundėsi, kad niekas jais nesirūpina, gyveno tiek, kad išgyventi. Daugelis jų per savo amžių net nebuvo išvykę iš gimtojo kaimo. Naujai išrinktas dar jaunas gubernatorius lankė vis naujas provincijas, bet visur matė daugmaž tą patį liūdną paveikslą: pikti ant pasaulio žmonės gyvena savo pakankamai tvarkinguose nameliuose, bet visiškai nesirūpina tuo kas už tvoros. Jis daug kalbėjosi su žmonėmis, domėjosi jų gyvenimu, ieškojo sprendimų. Galiausiai pastebėjo, kad žmonės savo maldose dievui (Alachui) jo vis kažko prašo. Kas labiau materialių dalykų, kas “tik laimės“, bet rūpestingasis dievas turėjo suteikti tai, ko jiems trūksta. Kang sakė galiausiai supratęs, kad žmonės atsakomybę už savo gerovę perkėlė ant dievo pečių ir vis laukė jo malonės. Kang, kuris naudojosi arabišku koranu, perrašytu iš priminių rankraščių, žinojo, kad maldos dievui pagrindas yra ne prašymas, ne reikalavimas, o… dėkojimas! Koranas akcentuoja dėkojimą, kaip meilės dievui aukščiausią išraišką. Gubernatorius verstoje korano versijoje, kurį turėjo praktiškai kiekviena šeima, greit surado vertimo iš arabų į indoneziečių kalbą iškraipytas interpretacijas ir nusprendė jas ištaisyti. Buvo ir kitų netikslumų, bet šis jo manymu labiausiai veikė žmonių sąmonę ir elgesį. Maždaug metus kartu su kitais entuziastais jis ruošė naują korano redakciją. Po to reikėjo išplatinti naująją šventraščio versiją, kas tapo nemenku iššūkiu. Tačiau šis žmogus su savo komanda sugebėjo aplankyti daugybę šeimų ir paversti jas savo idėjos ambasadoriais. Šie toliau kalbėjosi su savo kaimynais ir šitaip platino naująją korano versiją. Maždaug po 3 metų atsirado pirmieji fiziniai pokyčio simptomai. Kaimelių gyventojai pradėjo grįsti ir prižiūrėti tą kelio ruožą, kuris ėjo pro jų namus. Galiausiai daugelis kaimų turėjo švarias gatves ir žmonės galėjo lengvai lankyti vieni kitus ne tik savo, bet ir kitose gyvenvietėse. Bet tai buvo tik pokyčių pradžia…
Pasakodamas šią istoriją ir atsakinėdamas į papildomus klausimus, gubernatorius gerokai sukaito, todėl tęsėme savo pokalbį priešpirtyje, prieš tai atsigaivinę šaltame vandenyje. Mane labai domino, kodėl jis toks įsitikinęs tiesioginiu ryšiu tarp maldos žodžių ir žmonių veiksmų. Paaiškino labai paprastai. Kai žmogus kažko nori ir pastoviai to prašo, jis įrašo į savo galvą trūkumo ir išgyvenimo programą, jis gyvena Norų pasaulyje. Kai žmogus nuolat kažkam dėkoja už tai ką jau turi, jo pasąmonėje formuojasi pertekliaus ir klestėjimo programa, jis gyvena Turto pasaulyje. Gyvenimas trūkume kelia pastovią įtampą ir nepasitenkinimą. Žmonės didžiąją dalį savo energijos iššvaisto ne kurdami savo ir savo bendruomenės gerovę, o keikdami vieni kitus ir valdžią, kuri blogai jais rūpinasi. Pasikeitus mąstymo šablonui, pasikeitė ir elgesio modelis. Turto pasaulyje skurdas nyksta. Štai tau ir pranašas iš bambukų krašto…
Metams bėgant, šią tiesą tikrinau praktiškai ne tik savo, bet ir kitose organizacijose. Prieš metus susitikau su Sikstu Ridzevičiumi, kurio kompanijai 2018 metais vedėme metų apibendrinimo renginį. Jis minėjo, kad pajuto teigiamą pokytį savo organizacijoje, kai perėjo nuo Išgyvenimo prie Klestėjimo paradigmos. Atrodo, kad viskas pradėjo geriau sektis, o gal tai ir buvo esminė išorinės sėkmės priežastis.
Per nepilnus 30 metų ypatingai rūpinausi finansų aspektu mūsų organizacijoje: nuo pirmųjų kontrolės ir finansinės drausmės ataskaitų iki visiškai atviros finansinės sistemos sukūrimo. Finansų sistema dažniausiai aptarnauja verslo savininko baimes ir išgyvenimo paradigmas, tapdama didžiausia kliūtimi į vystymąsi ir klestėjimą. Biudžetams, gamybos ir pardavimo planams, įvairiems kontrolės mechanizmams sunaudojama begalė vidinių resursų. Ir tos investicijos neturi grąžos. Strateginiai tikslai dažnai tapatinami su finansiniais ir tai kuria labiau išgyvenimo nei klestėjimo strategijas. Verslininkams nuolat kažko trūksta. Net jei jie pasiekia tikslą, nespėja tuo pasidžiaugti ir jau planuoja sekančią viršūnę. Netgi tie, kurie turi daug pinigų, dažnai nesijaučia pakankamai saugūs ir turtingi.
Apie finansus galima kalbėti iš įvairių pusių, bet yra viena esminė smulkmena: kokiame pasaulyje leidžiame sau gyventi- skurdo ar pertekliaus? Daug verslininkų svajoja apie teigiamą, stiprų, pastovų pinigų srautą, tačiau nekuria sąlygų jam atsirasti. Gal tai skamba kažkiek mistiškai, bet drįsiu teigti, kad sėkmė ir gerovė tiesiogiai priklauso nuo mūsų būsenų, kurias apsprendžia mąstymo įpročiai. Keisdami juos, galime realiai keisti viską aplink save. Išmokę valdyti savo būsenas, kuriame sąlygas tokiam finansiniam srautui, kokio reikia mūsų pačių ir bendruomenės saugumo užtikrinimui ir klestėjimui. Girdėjau, kad gubernatoriaus sritis per gana trumpą laiką neatpažįstamai pasikeitė. Ir tai joks stebuklas. Dėkoju Visatai, kad kažkada suvedė su tokiu išmintingu žmogumi!
Sukurkime dėkojimo kultūrą savo kompanijoje ir ji klestės.
Rinardas Goda 