Kur sistemos apribojimas?

Skambina senas draugas, iš kurio prieš 18 metų mokiausi efektyviai valdyti tiekimo grandinę ir kontroliuoti finansus pagal TOC (tie dalykai iki šiol neša kompanijai didžiulę vertę kasdien). Prašo pagalbos: “Padėk! Viską padariau, nebežinau ko griebtis… Mano vadovaujama gamykla sudėtingoje situacijoje“.

Atvykęs randu idealiai sustatytą gamybos grandinę, viskas veikia, lyg šveicariškas laikrodis, bet kompanija gali bankrutuoti bet kuriuo metu. Kol tiekėjai tiki, kad su jais bus kada nors atsiskaityta, jie vis dar duoda žaliavų ir nekelia ieškinių. Kaip taip atsitiko ir ką daryti?

TOC (Apribojimų teorija) tvirtina, kad bet kokia sistema visada turi vieną apribojimą arba butelio kaklelį. Mano draugas- TOC ekspertas ir praktikas. Jis vadovauja gamyklai jau 4 metus ir puikiai žino, kaip ieškoti to apribojimo ir ką daryti jį suradus. Esmė tame, kad suradus vieną apibojimą ir jį išplėtus (investavus į silpniausią grandį), apribojimas pasitraukia į kitą vietą ir tada jau dirbame su nauju apribojimu. Genialu, nes paprasta! Bet kodėl neveikia? Kur klaida?

Klausiu draugo: “Kur sistemos apribojimas?“ Atsako: “Pinigai“. Ir išties- visos kalbos mūsų susitikimo pertraukėlėse tarp vadovo ir akcininko sukosi apie pinigus: ar galime gauti avansą iš kliento? kiek kainuoja viena gamyklos darbo diena? kam galime neskubėti su mokėjimais? kiek laiko darbininkai sutiks dirbti su vėluojančiais atlyginimais? IŠ KUR SKUBIAI GAUTI PINIGŲ?.. Nepavydėtina situacija vadovui, ar ne? Tačiau pinigų trūkumas visada pasekmė, o ne priežastis. Reikia ieškoti tikro apribojimo.

Stebiu, kas dar vyksta pokalbio metu. Iš įvairių darbo barų ateina žmonės, užduoda klausimus ir, greit gavę atsakymus, grįžta prie darbų. Mano draugas tiksliai žino, kurį būtent užsakymą reikia atiduoti į gamybą dabar, jis nurodo tikslią produkto kainą ir pardavimo sąlygas klientui, jis vienas tiksliai žino produkto savikainą. Ir jis vienas prisiima pilną atsakomybę už sudėtingą kompanijos situaciją. Gal čia ir reikia ieškoti atsakymo?

Kilo mintis: ar ne gali būti organizacijoje pagrindiniu apribojimu pats VADOVAS? Jis juk mato ir žino viską aplink, bet tik ne pats save tame teatre. Kuo labiau jis stengiasi, tuo blogesnis rezultatas. Komandos dažniausiai nėra, nes žmonių nevienija bendras tikslas. Kiekvienas mato tik siaurą savo atsakomybės plyšelį ir stengiasi jį uždengti, tačiau bendras rezultatas niekam nerūpi. Žmonės pyksta, nesutinka su boso sprendimais, kartais net sabotuoja juos, bet privalo paklusti. Blogiausia, kai privalai daryti tai, ko prasmės nesuvoki. Tada liga. Spėju, kad ant vadovo darbuotojai karia visus šunis ir gal net džiaugiasi, kad viskas krypsta į bloga.

Ar pažįstama situacija? Kaip elgėsi jūsų situacijoje vadovai ar akcininkai ir prie ko tai atvedė?

Mano aprašytai istorijai nėra net savaitės. Jei bus susidomėjimas, pasidalinsiu jos tęsiniu.