Gamykla.3. Atsakomybės sesija.

Į InTegra House atvyko pagrindinė komanda. Kelias ilgas, autobusas prastas, nuotaika bjauri… Tokių liūdnų žmonių inTegra House senokai nemačiau. Suprantu: Gamykloj “dega“ nepagaminti užsakymai, pagrindinis tiekėjas niršta, kad “laikas švaistomas nesąmonėms”, atlyginimai vėluoja 3-4 men,- kokia čia gali būti nuotaika? Dar ta vieta tokia keista- visi vaikšto be batų, vietoj sienų langai, tualetai nesąmoningi… Gero nelauk

Apšylam žaisdami vaikišką žaidimą rate. Atsiranda pirmosios šypsenos veiduose. Grupė pasirengusi darbui

Atsakomybės klausimus organizacijoje paprastai keliam ne pirmo susitikimo metu, tačiau čia laiko nėra. Turim eiti iškart prie esmės. Gamykloje dauguma žmonių atsakomybę už situaciją verčia savo vadovui. Jis atsakingas arba kitaip tariant kaltas… Vadovas visą atsakomybę prisiima ir galėtų tęsti, tačiau akivaizdu, kad taip traukinys nevažiuoja.

Klausimas kiekvienam: “ar tikrai AŠ padariau viską, kas nuo MANĘS priklauso, kad gamykla klestėtų?” Tokiose sudėtingose situacijose žmonės dažnai nesąmoningai imasi jų “saugumą” aprūpinančių strategijų: stumia bet kokią atsakomybę nuo savęs, žvalgosi kaltų, kuria savo nekaltumą pateisinančius alibi, renka faktus prieš “kaltininkus“, reikalauja tikslių instrukcijų, jei reikia kažką daryti. Čia kaip vėžys- kiekviena organizmo ląstelė pradeda rūpintis tik savimi, savo išlikimu ir tada organizmas pasmerktas. Buvau tokioje situacijoje pats, kaip vadovas ir savininkas. Bjauri aplinka.

Ką AŠ galiu padaryti? Kas nuo MANĘS priklauso? Kas MAN gali padėti? Koks pirmas mažas žingsnis iš MANO pusės? Rašom. Daug. Pasirodo, kai kas priklauso ir nuo žmonių!.. Visada tokiuose procesuose naudojame kūno praktikas. Čia vien galvos nepakanka. Sąmoningumo pažadinimui situacijas išjaučiame, perleidžiame jas per kūną. Procesas stiprus, sunkus; vadovai ir komanda viename lauke. Kiekviename atsirakina ir atsiveria nedidelės durelės, per kurias pradeda tekėti energija. Gimsta viltis gyventi.

Pietūs inTegra House dažnai pranoksta lūkesčius Maistas šviežias, tik ką pagamintas. Po valgio galima pasivaikščioti takeliais, nukeliauti iki ežero. Mažos grupelės žmonių vaikštinėja ir aktyviai apie kažką diskutuoja.

Po pertraukos imamės visos kompanijos reikalų. Kokia šiandien realybė? Kas mus jaudina?

Trūksta apyvartinių lėšų. Katastrofiškai. Trūksta kvalifikuotų specialistų. Produktus gaminame per ilgai ir per brangiai. Parduodame per pigiai. Neturime gero pardavėjo. Neturime geros apskaitos programos. Kompanijos įvaizdis blogas- čia ateina dirbti tik tie, kurių kitur nepriima. Sekmadienį po pietų pradeda skaudėti galvą, nes pirmadienį- į darbą… Dar visa eilė kitų problemų. Tenka daryti atpalaiduojančias praktikas, nes vien pagalvojus apie šiuos dalykus, įtampa sukyla.

Grupiniame darbe išsikristalizuoja trys svarbiausios, skaudžiausios problemos. Gana greit joms atsiranda šeimininkai, kuriems jos rūpi. Atsiranda ir dvi motyvuotos komandos, pasirengusios aktyviai ieškoti sprendimų bei daryti veiksmus. Ar darbuotojai-nevadovai gali suvokti priežastines visos įmonės problemas ir jas efektyviai spręsti? Gali. Nustebino tai, kad žmonės nusprendžia ne ieškoti, iš ko pvz. dar pasiskolinti pinigų, o kaip: 1) sutrumpinti gamybos ciklą, 2) sukurti unikalų komercinį pasiūlymą ir 3) susirasti gerą pardavėją. Tarp kitų principų atsirado dar vienas, esminis: Problemos šeimininkas gali tartis su kolegomis, tačiau sprendimą priima pats. Kolegos, o ypač vadovas, turi pasitikėti, kad sprendimai ateis iš sveiko proto ir bus naudingi organizacijai.

Čia jaučiu daug baimių ir visą eilę kylančių klausimų, bet apie tai pašnekėsime kituose postuose.

Atsirado bendras tikslas ir prisiimta konkrečių žmonių atsakomybė už jo įgyvendinimą. Savininkas pažadėjo darbuotojams dalį pelno, kai tik jis atsiras. Nepamenu jis ar vadovas vakare pasakė, kad tokius savo žmones mato pirmą kartą. Po dienos jie atrodė ne pavargę, o pailsėję Laukė ilga kelionė namo, tačiau nuotaika vyravo priešinga, nei atvažiavus.

Sesiją pravedėme dviese su Anastasia. Mes nelaikome savęs konsultantais. Žinojmas, kaip padėti žmonėms organizacijoje išsitiesti, ateina iš pajautos ir praktikos. Aišku, kad vieno tokio susitikimo neužteks, tačiau pradžia padaryta. Jei bus tęsinys, pasidalinsiu. Nors abejoju ar šiais laikais kas nors dar skaito tokius ilgus tekstus