Neseniai su Egle Dauniene ir Lina Mieliauskienė teko kalbėti apie gyvas organizacijas vienoje HR konferencijoje. Salė iki mūsų buvo pilnutėlė jaunų HR spečialisčių, kurios įdėmiai klausėsi pranešėjos apie šviežiai į darbo rinką įžengusios kartos ypatumus ir kaip su jais kovoti. Po šio pranešimo liko gal vos ketvirtis klausytojų. Išgirdę “gyva organizacija“, HR specialistai bėga iš salės 
Kodėl?
Galbūt jie girdėjo gandą, kad tokios kompanijos gyvena be HR skyriaus, nes visi įgaliojimai perduoti savivaldžiai komandai? Gal pas juos (jas) atsiradusi egzistencinė atleidimo baimė? Tai iš dalies pagrįsta, nes mažiau nei 50 darbuotojų turinčios kompanijos gali puikiai išsiversti ir be HR valdovo.
Tačiau, manau, pagrindinė priežastis- tai naujo baimė. Baimė akis į akį susidurti su verslo valdymo paradigma, kuri daugeliu aspektų radikaliai priešinga vyraujantiems stereotipams. Greičiausiai žmonės bijo, kad tos žinios, kurias jie įgijo sunkiu darbu verslo mokyklose ir brangiuose kursuose, gali pasirdodyti mažai vertingos, jų statusas ir įtaka organizacijoje gali susvyruoti- kas gali būti baisiau?…
Nežinau, ar tai gera strategija- išjungti šviesą, kad būtų saugiau. Laikinai pasislėpti gal ir galima, bet tekančios upės nesustabdysi. Vidutinė organizacija plokštėja, vis daugiau įgaliojimų perima nevadovai ir šis trendas pasaulyje vyraus dar daug metų, nes tai yra natūrali evoliucijos pasekmė. Teks išmokti veikti sudėtingose (daug vidinių ryšių turinčiose) struktūrose, kur žaidimo taisyklės skiriasi iš esmės.
Rinardas Goda 