Su technologinės kompanijos savininku ir vadove aptarėme būsimo kompanijos kultūrinių pokyčių projekto mastelį ir ribas. Liko pristatyti komandai…
Užsakovui natūraliai norisi negaišti veltui laiko ir kuo greičiau pradėti, tačiau vienas iš pagrindinių projekto tikslų- komandos įgalinimas. Jei šis sprendimas bus nuleistas iš viršaus, kokią žinutę tai pasiųs žmonėms?
Todėl gaištame brangų 16 žmonių laiką, pasakodami, Dėl ko? Kaip? ir Ką? ruošiamės daryti per tuos metus. Po to visi sėdame į ratą ir klausomės jų klausimų, baimių ir abejonių. Labai atviras ir brandus gavosi pasidalijimas, nors komanda dar visai jauna. Galiausiai vyksta balsavimas konsento būdu. Dauguma “už” ir keletas “ne prieš”. Sprendimas priimtas. Ilgai, lėtai, brangiai…
Toks procesas- tai mokestis ar investicija? Galima įsivaizduoti, kiek kainuoja spec. technologijų specialisto darbo valanda…
“Normalioje” kompanijoje nėra laiko švaistymo, ten sprendimai pigūs. “Taip reikia!”- Ir viskas čia. Nereikia išgirsti žmonių baimių, suvokti jų motyvacijos, nereikia tartis.
“Normali” kompanija moka savo kainą vėliau, kai reikia tą sprendimą įgyvendinti. Dažnai atsiranda atviro pasipriešinimo ar paslėpto sabotažo fenomenai. Ir tai tik dalis tikrųjų kaštų.
Todėl laiką komunikacijai vadinu investicija, o ne mokesčiu. Ką gi iš tiesų gauname į tai investuodami?
Kai žmogus dalyvauja sprendimo priėmime, jis nustoja būti vykdytoju. Jis tampa bendraautoriumi ir to neįmanoma nupirkti, pagreitinti ar įsakyti. Tai galima tik išauginti. Tas 30% laiko, kurį lyg prarandame komunikacijai, iš tiesų investuojamas į žmogiškąjį kapitalą. Tačiau tai yra ne “hard” ir netgi ne “soft” skills, kaip įprasta manyti. Investuojame į daug rečiau sutinkamą dalyką- žmogaus gebėjimą būti Subjektu.
Ir tai negrįžtama. Jei žmogus bent kartą patyrė, kai jį realiai išgirdo, į jo argumentus atsižvelgė, sprendimą priėmė ne “iš viršaus”, jis jau nebegali paprasčiausiai eiti ir vykdyti. Jis nori dalyvauti, įsitraukti, spręsti.
Horizontali/ gyva organizacija kuria aplinką, kurioje atsiranda Kokybės Žmonės. Jie geba susitarti be valdžios. Gerai pagalvojus- tai ko gero yra labiausiai trūkstamas, deficitinis įgūdis šiuolaikiniame pasaulyje.
Taip, tai reikalauja laiko ir tai yra brangu. Tačiau didžiausia vertė yra žmoguje. Ir turbūt svarbiausias klausimas yra ne tai, ar galim sau tai leisti, o tai, ar galim sau leisti ir toliau neinvestuoti į Žmones.
Rinardas Goda 