Turbūt yra tekę girdėti sąvoką “idealus štormas“. Tai retas atvejis, kai į vieną vietą subėga eilė aplinkybių, ko pasekoje daug kartų sustiprėja negatyvus efektas. Persidengiančių faktorių suma sukuria rezonansą ir santykinai ramus bangavimas jūroje virsta mirtinu uraganu.
Vienos kompanijos vadovas ir akcininkas manęs klausia: “Ką turėsiu veikti, kai žmonės išmoks prisiimti atsakomybę ir dirbti kartu, kai jiems nebereiks tokių vadovų, kaip aš?“
Tai labai svarbus vidinis klausimas kompanijos lyderiui, į kurį neatsakius, neatsidaro vartai, vedantys į organizacijos transformaciją.
Mano asmeninė patirtis kužda atsakymą: “KOL KAS NEŽINAI IR NIEKAS NEŽINO“.
Po to, kai priimsi kvietimą esminiam pokyčiui ir peržengsi slenkstį, už kurio nėra kelio atgal;
po to, kai susitiksi akis į akį su savo draugais ir priešais;
po to, kai nugalėsi vidinius drakonus ir išvysi pasaulį naujoje šviesoje;
po to, kai išsiugdysi metameistriškumą savo versle ir pradėsi gauti dovanas;
po to, kai pajusi, kad gali dalintis viskuo, ką suvokei savo kelionėje;
po to, kai žmonės pamatys tavo sėkmę ir priims tave sugrįžtantį,
tada išgirsi NAUJĄ tylų kvietimą į sekančią tavo kelionę, kuri bus apie visai ką kita.
Tada taip pat išgirsi ir garsius “žmogėdrų“ balsus, kurie atkalbinės tave nuo naujos rizikos.
Tik nuo tavęs priklausys, KADA priimsi naują iššūkį.
Visatoje veikia evoliucijos dėsnis ir nuo jo negali pasislėpti niekas.
Galima bandyti tempti gumą ir atidėlioti, laukiant “palankesnių aplinkybių“, bet pasislėpti nepavyks.
Nelabai svarbios dekoracijos, svarbi pati kelionė.
Todėl galutinis atsakymas vadovui: “Pasibaigus vienai, keliausi į naują kelionę!“
Turiu gerą, jau nebe jauną kaimyną prie mūsų statomos mokyklos. Jis iki pensijos dirbo AB Lietuvos Geležinkeliai vadovų grandyje. Kol gurkšnojame nealkoholinį alų gamtos apsuptoje pavėsinėje, jis mėgsta dalintis savo gyvenimo patirtimis. Vieno tokio pokalbio metu kaimynas uždavė klausimą: “Kaip manai, kokia pati esminė visų organizacijų, o tuo pačiu ir visos visuomenės problema?“ Kol galvojau ką atsakyti, jis davė savo atsakymą: “Santykis tarp vadovo ir pavaldinio. Jei kas nors sugebėtų ją išspręsti, radikaliai pasikeistų ne tik kompanija, bet ir visa Lietuva“. Paprašiau paaiškinti savo mintį, todėl jis tęsė: “Dabar šį santykį galima aprašyti formule AŠ- VIRŠININKAS, TU- KVAILYS. Viršininko užduotis- surasti sprendimus, o Kvailio- juos įgyvendinti. Ar Kvailys gali gerai įgyvendinti sprendimus, net jei jie geri?.. Ne! Visos įmonės- ir didelės, ir mažos veikia pagal tą patį principą ir tai yra pati didžiausia mūsų visų nelaimė“. Sunku nesutikti.
Tačiau ši esminė problema glūdi ne tik didelėse valsybinėse organizacijose. Beveik bet kuri verslo įmonė, kurios darbuotojų kiekis perauga 12, pradeda savaime struktūruotis ir atsiranda pradžioje nedidelė hierarchija su visais savo privalumais ir trūkumais. Privalumas tame, kad visi kompanijoje jaučiasi saugesni, kai žino, kas joje yra svarbiausias, nes jis privalo prisiimti visą atsakomybę už sprendimų pasekmes. Kai suvokiame, kokią kainą tenka mokėti už šį saugumą visiems organizacijos žmonėms, išryškėja hierarchinės valdymo sistemos trūkumai: lėtas sprendimų priėmimas, informacijos iškraipymas, prasta įgyvendinimo kokybė, nelankstumas, nekūrybiškumas, pilkosios atsakomybės zonos, iniciatyvos baimė ir motyvacijos nebuvimas.
Mano atsakymas kaimynui buvo toks: “Esminė bet kurios organizacijos problema- tai pasitikėjimo tarp jos žmonių trūkumas“. Jis nesiginčijo, nes abu atsakymai papildo vienas kitą. Lengva pasakyti, bet sunku ką nors pakeisti!
Tačiau įmanoma!
Organizacijoje įvykus požiūrio ir santykio pokyčiui, galima įdiegti aukštesnio lygio verslo sistemas, kurios yra greitesnės, paprastesnės ir efektyvesnės už įprastas. Visa tai galime pavadinti Gyvos organizacijos modeliu.
Tam ir susirinko Verslo (re)Starto komanda.
Turime patirties tokio lygio pokyčių diegime ne tik savo, bet ir kitose kompanijose.
Tikslai ir priemonės.
“Kad ir kokie reikšmingi tau atrodo tavo tikslai, nesikėsink dėl jų į kitą žmogų, į jo gyvenimą, į jo darbą, į jo poilsį, į jo teises, į jo asmenį, į jo garbę, į jo interesus, į jo skonį, į jo požiūrį, į jo nuotaiką, į jo planus, į jo laiką, į jo laimę – NESIKĖSINK! Nevargink jo ir nesinaudok juo, siek savo tikslų tik savo sąskaita, sąskaita savo darbo, savo patirties, savo žinių, savo kančių, savo jėgų, savo laiko, savo turto, savo gebėjimų, savo meistriškumo. Viskas, kame nėra kėslų į kitą žmogų, yra moralu. Dostojevskį taip gerbia visame pasaulyje, nes jis pakilo į aukščiausią moralumo viršūnę: jo herojus pasirengęs atiduoti viso pasaulio harnoniją, t.y. milijonų žmonių laimę, dėl vienos kūdikio ašaros. Jis parodo, kad neegzistuoja toks tikslas, kuris pateisina menkiausią kėslą į mažiausią iš žmonių”. S. Soloveičik
Jei tikslas verčia kėsintis į kitą žmogų, privalome jo atsisakyti. Kitaip tariant, pateisinamas bet koks tikslas, bet tik savo sąskaita.
Laimė.
Kūrėjas siekia, kad jo vaikai- žmonės- būtų laimingi. Tėvai trokšta laimės savo vaikams ir tai natūralu, neginčijama. Jie aprūpina savo atžalą žaislais, daiktais, geromis mokyklomis- tuo, ko patiems kažkada trūko. Kaip galima nepadėti savo vaikui, jei yra galimybė? Nėra problemos tame, kad tėvai padeda savo vaikams. Bėda tame, kad jie mano, kad to užtenka. Mums atrodo, lyg vis per daug visko duodame savo vaikams, bet iš tikrųjų nesuteikiame jiems kažko labai svarbaus. Nesuteikiame pavyzdžio, kaip būti laimingu. Narvelyje auginamas vaikas nemokės būti laisvu, kaip ir nelaimingi tėvai neišugdys laimingo vaiko. Mūsų namai gali būti skurdūs arba turtingi- nesvarbu, svarbu, kad vaiko aplinkoje būtų bent vienas žmogus spindinčiomis akimis 
“Dešimtmečio berniuko mama skundžiasi sūnumi ir klausia, ką daryti. Kaip gi jai padėsi? Matau giliai nelaimingą moterį, kuri visą savo gyvenimą pašventė vaiko auklėjimui, visko atsisakė dėl jo, ir dabar jaučiasi sugniuždyta sūnaus nedėkingumu. Praeis trys-keturi metai ir į jos priekaištą: “Aš viską atidaviau tau!“- jis pervers širdį abejingai šaltu: “O kas tave prašė?“ – Simon Soloveičik
Būti gyvam yra dovana, o būti laimingam – Tavo PASIRINKIMAS. – Ošo
Kartais būna, kad organizacijos lyderis sako: “noriu perduoti įgaliojimus savo komandai ir pasitraukti nuo jos valdymo!“ Tačiau savo veiksmais jis nepalaiko šitos deklaracijos, nes pasąmoningai nori pripažinimo ir savirealizacijos kompanijoje. Panašūs nematomi ryšiai gali sukaustyti visą organizaciją ir trukdyti jai vystytis.
2020 metai tapo didelių pokyčių metais kompanijai UAB Tobis. Per vienerius metus jie perėmė iš mūsų organizacijos (Tegra) ne tik atskirų verslo procesų, bet ir visos kompanijos valdymo principus ir tai sėkmingai įgyvendino. Svarbiausias (mano manymu) buvo kultūrinis Tobio virsmas, kai hierarchinė, biudžetus ir planus naudojanti organizacija per metus tapo savivaldžia komanda su įgaliojimais priimti ne tik taktinius, bet ir strateginius sprendimus. Per santykinai trumpą laiką (12 mėn) iš nuostolingos ji tapo pelninga ir efektyvia kompanija. Visa tai padarė ne kokie nors išoriniai konsultantai, o pati Tobio komanda, tampriai dirbdama su kolegomis iš Tegros. Tegros pardavėjai perdavė savo patirtį Tobio pardavėjams. Atitinkamai IT, atsargų valdymo, prekių ženklų valdymo specialistai perėmė patirtį iš savo kolegų kitoje organizacijoje. Tas projektas buvo labai fun. Bendradarbiavimas su Tobiu tęsiasi, randasi naujos bendros idėjos, gimsta nauji projektai.
Filmukas apie pokyčių projektą trimis kalbomis čia. Yra trumpesnė 4 min versija ir ilgesnė 9 min.
Skaitiniai.
Kartais perskaitau frazę ir galvoju: čia turbūt esminė šios knygos idėja. Tačiau kitame puslapy randu vis naujų- dar stipresnių 
Pvz.: auklėjimas- tai mokymas išsilaisvinti. Jei gero auklėjimo rezultatas- laisvas ir savarankiškas žmogus, tada reikėtų sudaryti jaunam žmogui sąlygas nuolat judėti išsilaisvinimo keliu. Jis nuolat siekia natūraliai išsilaisvinti, tik nereikia jam trukdyti.
Pirmas išsilaisvinimas- tai išėjimas į gyvenimą, kai vaikas fiziškai atsiskiria nuo mamos. Antras- tai išėjimas iš lopšio, kai vaikas atsistoja ant savo kojų. Trečias- tai išėjimas iš namų, kai vaikas išeina į kiemą arba patenka į darželį. Ketvirtas- tai išėjimas iš kiemo (daržiuko) į mokyklą. Penktas- nematomas išsilaisvinimas, kai vaikas išeina iš vaikystės ir patenka į naują suaugusiųjų pasaulį. Šeštas- tai išėjimas iš mokyklos į platųjį pasaulį. Ir septintas- tai išėjimas iš šeimos ir savo šeimos sukūrimas. Ciklas pabaigtas! Vaikas nustoja būti vaiku, nes ruošiasi turėti savo vaikų. Didžiausia auklėjimo prasmė – vaikus paversti tėvais, kad ratas nestotų, giminės medis vešėtų toliau.
Kiekvienas etapas yra aprašytas, bet aš noriu išskirti 3-ią, kai vaikas išeina iš namų. Jis ypatingai svarbus šeimos sistemai. S.Soloveičikas rašo, kad visus pasaulio vaikus galima padalinti į dvi dalis: vienų vaikų tėvai visada laukė jų grįžtančių ir pasitikdavo prie durų su džiaugsmu, o kitų nuolat su nepasitikėjimu klausdavo: “kur valkiojaisi?“ Nesvarbu, kad namuose yra svečių, bet jei iš namų išeina mūsų vaikas, investuojam kelias minutes ir išleidžiam jį su meile ir rūpesčiu. Dar svarbiau, kai jis grįžta. Tada nors ir 100 svečių, bet pasitinkam jį su džiaugsmu ir pasitikėjimu. Kur jis bebūtų buvęs, dabar sugrįžo ir tai svarbus įvykis visiems! Jeigu tai bus kasdienė šeimos patirtis, net vaikui palikus tėvų šeimą, jis liks prisijungęs prie savo pirmųjų namų ir niekada nepamirš tako į juos. Kas gali būti geriau, kai tavo sūnus ar dukra materialiai visiškai savarankiškas (-a), o širdimi pilnai prisirišęs prie savo gimtojo lizdo?
Tiek minčių šiandien.
2020 m įkūrėmė naują mokyklą Patirčių slėnis. Nusprendžiau išbandyti save pradinės mokyklos mentoriaus rolėje. Atsirado proga prisistatyti naujai sukurtai mentorių komandai ir tėvams.
Viskas prasideda nuo noro įsitvirtinti šiame pasaulyje ir susikurti saugią finansinę pagalvę. Startuoliams visos priemonės tinka. Vėliau kuriasi pati organizacija su savo struktūra ir taisyklėmis. Tenka pasitikėti vis didesniu žmonių ratu. Dar vėliau organizacija gali tapti į tikslą fokusuota efektyvia struktūra. Gaila, kad šitoje vietoje daugelis organizacijų (lyderių) sustoja ir nustoja augti savo viduje, nes toliau atsiveria naujos galimybės, kuriant stipriai motyvuotą komandą. Galiausiai atsiveria vartai į aukštesnio lygio suvokimo erdvę, kurioje skleidžiasi naujos idėjos ir iniciatyvos. Žmonės eksperimentuoja, rizikuoja, klysta ir kuria kažką visiškai nauja, ko dar nėra rinkoje. Tuo pačiu jie auga kaip žmonės ir dvasinės būtybės.
Rinardas Goda 