Žyma: Patirčių slėnis

Pedagogika visiems-3

Skaitiniai 3.

Išsilaisvinimas. Pakopomis.

Yra du kraštutiniai keliai, kuriais patogu eiti: 1) padeti vaikui įgyti laisvę ir 2) varžyti jo laisvę. Abu juos dažniausiai vadiname auklėjimo būdais. Tačiau nei vienas, nei kitas nepadeda atsirasti savarankiškam žmogui.
Vis dažniau vaikui padedama gimti. Cezario pjūviai, skatinamieji, replės… išmanūs tėvai padeda vaikams greičiau vaikščioti, nupirkdami vaikštynes… Kai paaugęs vaikas nori išbėgti į kiemą, rūpestinga mama užriša jam batukus… Rekomenduoju trumpą video su šiuo epizodu

Toliau. Mokykloje mama- malūnsparnis stengiasi moderuoti savo vaiko konfliktus su bendraamžiais… kai kurių rūpestis nueina tiek toli, kad jos ateina į darbo pokalbį su darbdaviu… Šitokią situaciją turėjome ir Patirčių slėnio istorijoje 🙂
Toks vaiko išlaisvinimas neturi vertės ir jėgos. Auga lepšis, kuriam bus sunku išeiti iš šeimos, kai tam ateis laikas.Kitas kraštutinumas- varžyti laisvę. Pradedant nuo kieto suvyniojimo į vystyklus ir baigiant draudimu išeiti į vakarėlį su draugais.

Vaikas auga vidumi tik išSILaisvindamas. Pats, pats, pats… Griūdamas, gaišdamas laiką, rizikuodamas susižeisti, bet PATS. Tėvų užduotis- sukurti sąlygas tiems išsilaisvinimams.

Tokiu siauru, kartais pavojingu, takeliu tenka judėti tiems, kas nori išauginti pasitikintį savimi, savarankišką ir atsakingą žmogų. Tik tas, kas gali pasirūpinti savimi, pasirūpins ir kitais: savo šeima, bendruomene, valstybe.

https://www.youtube.com/watch?app=desktop&v=VXwwe13Jsho

Pedagogika visiems -2

Skaitiniai.
Kartais perskaitau frazę ir galvoju: čia turbūt esminė šios knygos idėja. Tačiau kitame puslapy randu vis naujų- dar stipresnių 🙂
Pvz.: auklėjimas- tai mokymas išsilaisvinti. Jei gero auklėjimo rezultatas- laisvas ir savarankiškas žmogus, tada reikėtų sudaryti jaunam žmogui sąlygas nuolat judėti išsilaisvinimo keliu. Jis nuolat siekia natūraliai išsilaisvinti, tik nereikia jam trukdyti.
Pirmas išsilaisvinimas- tai išėjimas į gyvenimą, kai vaikas fiziškai atsiskiria nuo mamos. Antras- tai išėjimas iš lopšio, kai vaikas atsistoja ant savo kojų. Trečias- tai išėjimas iš namų, kai vaikas išeina į kiemą arba patenka į darželį. Ketvirtas- tai išėjimas iš kiemo (daržiuko) į mokyklą. Penktas- nematomas išsilaisvinimas, kai vaikas išeina iš vaikystės ir patenka į naują suaugusiųjų pasaulį. Šeštas- tai išėjimas iš mokyklos į platųjį pasaulį. Ir septintas- tai išėjimas iš šeimos ir savo šeimos sukūrimas. Ciklas pabaigtas! Vaikas nustoja būti vaiku, nes ruošiasi turėti savo vaikų. Didžiausia auklėjimo prasmė – vaikus paversti tėvais, kad ratas nestotų, giminės medis vešėtų toliau.
Kiekvienas etapas yra aprašytas, bet aš noriu išskirti 3-ią, kai vaikas išeina iš namų. Jis ypatingai svarbus šeimos sistemai. S.Soloveičikas rašo, kad visus pasaulio vaikus galima padalinti į dvi dalis: vienų vaikų tėvai visada laukė jų grįžtančių ir pasitikdavo prie durų su džiaugsmu, o kitų nuolat su nepasitikėjimu klausdavo: “kur valkiojaisi?“ Nesvarbu, kad namuose yra svečių, bet jei iš namų išeina mūsų vaikas, investuojam kelias minutes ir išleidžiam jį su meile ir rūpesčiu. Dar svarbiau, kai jis grįžta. Tada nors ir 100 svečių, bet pasitinkam jį su džiaugsmu ir pasitikėjimu. Kur jis bebūtų buvęs, dabar sugrįžo ir tai svarbus įvykis visiems! Jeigu tai bus kasdienė šeimos patirtis, net vaikui palikus tėvų šeimą, jis liks prisijungęs prie savo pirmųjų namų ir niekada nepamirš tako į juos. Kas gali būti geriau, kai tavo sūnus ar dukra materialiai visiškai savarankiškas (-a), o širdimi pilnai prisirišęs prie savo gimtojo lizdo?
Tiek minčių šiandien.

Нет описания фото.

Pegagogika visiems

Ne kiekvienas gali perskaityti Simono Soloveičiko knygą “Pedagogika visiems”, nes jos mūsų kalba deja nėra. Šią knygą gavo žmona Anastasija dovanų iš autoriaus sūnaus Maskvoje. Ją rekomenduoja visos šviesiausios Rusijos pedagogikos sielos. Pradėjau skaityti ir iškart norisi dalintis. Jaučiu, kad iš to aruodo semsiu dar ne kartą.

Simonas sako, kad tėvai beveik visada savo galvoje turi idealų vaizdinį apie savo vaiką. Tiksliau net ne vieną, o du: vienas susijęs su vaiko vaikyste, o kitas su suaugusio vaiko gyvenimu. Apklausęs įvairius tėvus, jis išgirdo panašų atsakymą dėl suaugusio vaiko vaizdinio- ateityje šis žmogus turi būti savarankiškas. Tačiau kol jis dar mažas, dažniausiai kyla vaizdinys apie išauklėtą. Kitaip tariant, tėvams norisi išauklėto, patogaus vaiko. Tėvai nedažnai suvokia, kad šie du vaizdiniai prieštarauja vienas kitam. Kai vaikas išauga, jie staiga suvokia, kad jis neatitinka savarankiško žmogaus vaizdinio, bet niekaip nesuvokia priežasties. Knyga parašyta 80-jų viduryje, bet šiandien nesavarankiškų žmonių turbūt dar daugiau.