Didelėmis ir drėgnomis akimis į mane pažiūrėjo vienas iš vadovų, kai pirmą kartą nepasakiau jam savo sprendimo, nors problema buvo rimta. Nedaviau net patarimo ar užuominos. Klausiau jo: “O kaip tu darytum šitoje situacijoje? Su kuo galėtum pasitarti? Kokius žmones palies tavo sprendimas?“ Kitą dieną jis prisipažino, kad prastai miegojo, todėl atėjo pasitarti Tačiau ir kitą dieną ir vėliau nebuvo jokių nurodymų, nors klausimas buvo skubus. Pasikalbėjome ne apie sprendimą, o apie tai, kad aš (gen. direktorius) kompanijoje dažnai jaučiuosi, lyg tėvas tarp vaikų, kurie nedrįsta daryti daugelio kartais net visai paprastų dalykų, neatsiklausę savo tėvelio 
Jis sutiko pabandyti ieškoti sprendimų pats, tik paprašė leidimo informuoti mane apie įvykius. Tada ir pradėjome savo 1000 žingsnių kelionę link gyvos organizacijos.
Žyma: sprendimųpriėmimas
Iššūkis LinkedIn, trečiadienis
Gyvybės organizacijoje lygiai tiek, kiek darbuotojai savanoriškai ĮSITRAUKIA į sprendimų priėmimą ir realizavimą. Jie negali priimti sprendimų, jei tam neturi įgaliojimų. Pirmąją pokyčių dieną mūsų kompanijoje buvo paskelbta, kad kiekvienas darbuotojas turi įgaliojimus bet kokiam sprendimui. Skamba rizikingai, ar ne? Turbūt gavę tokią laisvę, žmonės turėtų strimgalviais pulti švaistytis įmonės resursais? Tačiau Tegroje viskas įvyko priešingai. Jie pasidarė atsargesni ir taupesni. Kurį laiką ta nedrąsa netgi varžė sveiką riziką, o žmonės palengva bandėsi naują sistemą, kaip kokį naują rūbą. Nepamenu, kad kažkas dėl to būtų pridirbęs nuostolių.
Tęskite Iššūkis LinkedIn, trečiadienis skaitymą
Rinardas Goda 