Bet kuris bent 10 metų išlaikęs savo verslą verslininkas turi skaudžių atsiskyrimų patirties. Dažnai labiausiai patyrę ir efektyvūs darbuotojai nusprendžia sukurti savo versliuką, pasinaudodami esamos kompanijos tiekėjais, klientais, resursais ar tiesiog idėjomis. 10 metų atgal Tegra išaugino ir paleido į gyvenimą didelį pumpurą ir jis sėkmingai gyvena iki šiol. Tai buvo gražus išsiskyrimas be didelių pykčių ir pretenzijų. Po to nebuvo nei vieno atsiskyrimo.
Dabar atėjo metas mokyklai. Mokymo namams “Patirčių slėnis“ šiemet sukanka 7 metai. Esam jau turėję bent kelis nedidelius pmpurėlius dažniausiai privačių darželių pavidale. Deja, nei vienas kol kas neprigijo. Tačiau dabar iššovė vienas mokyklos padalinys… Įdomu tai, kad ir versle, ir mokykloje procesai vyksta panašiai: Pirmiausia atsiranda vidinė darbuotojų grupelės kova prieš nelygybę, neteisybę, aplaidumą ir neefektyvumą organizacijoje. Maištaujantieji gali pradėti atvirai kelti pasitikėjimo kompanija klausimą. Šitame etape maištininkai dažnai ir patys nesuvokia, kad taip beldžiasi į pasaulį naujas projektas ir jie jau yra to projekto tėvai. Palengva maištaujančiose galvose gimsta atskiros organizacijos alternatyva. Iš pradžių ji dar kaip miražas, bet paskui vis labiau kristalizuojasi, kol įgauna savo kontūrus. “Skyrybos ir mergautinė pavardė! Mes patys ne blogesni!“
Nuotraukoje 3 “Patirčių slėnio“ steigėjai + 3 naujos mokyklos “Laisvi vaikai“ steigėjos po išsiskyrimo susitarimų.
Verslo savininkai ir vadovai taip pat jaučia neteisybę. Jie jaučiasi savininkais visko, kas susiję su jų organizacija. Net įstatymas juos gina! Kaip šie nedėkingieji drįsta, juk tai ne pagal taisykles, tai nelegalu?! Prasideda įnirtinga vidinė kova: dėl klientų, dėl tiekėjų, dėl dizainų, dėl išeitinių kompensacijų, dėl internetinių puslapių ir net el.pašto adresų ar telefono numerių. Dažnai kovos persikelia į teismų sales, bet abiem mūsų atvejais istorija vystosi kitaip. Vietoj kovos siūlome palaikymą ir bendradarbiavimą.
Suvokiame, kad nauja organizacija vienaip ar kitaip vistiek atsiras. Kokia prasmė leisti vieni kitiems kraują, ieškant teisybės praeityje? Tai brangu, neracionalu ir net kvaila. Kadangi jėgos svertai yra egzistuojančios įmonės savininkų ir vadovų rankose, jie privalo žengti pirmąjį žingsnį bendradarbiavimo link. Tai nėra paprasta. Jie jaučiasi puolami ir ateina pasąmoningas impulsas ginti savo vaiką, savo įmonę. Jeigu ne,- “priešas gali sunaikinti mus, o jei ir nesunaikins, tai pasinaudos mumis ir paliks kvailio vietoje“.
Šitame taške turime būti atidūs ir sąmoningi, kad nenusiristume žemyn paskui instinktus. Savininkai, vadovai, steigėjai turi pripažinti naujos gyvybės teisę į egzistenciją ir nesipriešinti, o gal ir padėti jai, dalindamiesi esamais resursais. Taip kuriame sąlygas tvariam atsiskyrimui, kuris nevirs juodąja energetine skyle ateityje.
Kiekvienas bjaurus išsiskyrimas kuria sąlygas naujai panašiai situacijai ir ji būtinai kartojasi. Tai pastebime ne tik organizacijos, bet ir šeimos kontekste. Gausim vis naujas ir naujas galimybes išmokti priimti situaciją kaip dovaną, kad ir kokia skaudi ji neatrodytų.
Džiaugiuosi, kad mūsų maištininkams pavyko įsteigti savo mokyklą! Jie suspėjo tai padaryti iki kritiškai svarbaus laiko, kad neprarastų sezono. Taip, su jais iš Patirčių slėnio išeis dalis šeimų ir mokinio krepšelių, bet iš esmės mes juk siekiam vieno tikslo: padėti kiekvienam vaikui atskleisti jo pirminę prigimtį ir kurti erdvę darnai su savimi ir su pasauliu. Tegu būna tokių vietų ne viena. Dėl to pasaulis taps tik gražesnis, o į Patirčių slėnį ateis naujų šeimų.
Rinardas Goda 