Autorius: rinardas

Pietų Korėja – 2

“Man 29-ri, vaikystę prisimenu kaip vientisą mokyklą, paskutinėse klasėse papildomai mokiausi prestižinėje Seulo korepetitorių mokykloje (tėvai sutiko mokėti po 4000 USD/mėn, kad įstočiau ir baigčiau gerą universitetą), turiu 3 plastines veido korekcijas, nesiruošiu kurti šeimos, nes tai neapsimoka”,- trumpas gyvenimo reziume mūsų vedlio po Seulą. Klausiam: “Ko išmokai, ką tau davė universitetas?” Vaikinas trumpam susimąstė ir atsakė: “Dabar niekas į mane negali žiūrėti iš aukšto!” Va taip va 💪 Diplomas- tai statusą suteikianti etiketė. Kitas klausimas: “Kodėl tau reikia plastinių operacijų?” Atsako: “Vien gero diplomo sėkmei neužtenka. Didelę reikšmę vaidina išvaizda. Pusė Korėjos moterų turėjo bent 3 plastines kūno korekcijas ar operacijas. Visi tai laiko norma”.

Tęskite Pietų Korėja – 2 skaitymą

Išbandymas

Lėktuve iš Taipėjaus į Tokiją sėdėjau kartu su jaunėliu sūnumi. Per atvirą pokalbį jis pasidalino, kad susitikimo su Cami Namay (šamanu iš Ekvadoro) metu priėmė sau vidinį sprendimą daugiau niekada nemeluoti. Sakė suvokęs, kad netiesos sakymas atima laisvę, kurią jis taip brangina. Tai įvyko maždaug 10 savaičių atgal lygiai per jo 16-jį gimtadienį. Pastebėjau, kad pastaruoju metu vaikinas nustojo girtis ir grážinti savo istorijas. Ir štai, ateina išbandymas…

Tęskite Išbandymas skaitymą

Ar tikrai neįmanoma?

Tokijas. Kita planeta, kita kultūra. Nepamatysi gatvėje ar prie parduotuvės šiukšlių dėžės. Jei nusipirkai ledų gatvėje, neškis tuščią indelį su savimi. Jaunėlis sūnus nesupranta žodžio “negalima”, bet ir nenori pažeisti vietos taisyklių. Pamato šalia didelę brangių desertų parduotuvę, įeina į vidų ir klausia pardavėjų už prekystalio, kur galėtų išmesti dvi nepatogias šiukšles. Šie akivaizdžiai sutrinka. Parduotuvėje ideali švara- ten nėra šiukšliadėžių. Panašu, kad jų niekas niekada neprašė padėti tokiu būdu 🙂. Atsakyti potencialiems klientams turbūt neleidžia pardavėjo darbo kodeksas. Susižvalgę tarpusavyje, nusprendžia paimti šiukšles sau, įdėti jas į parduotuvės maišelį ir dar padėkoja po to.

Tai dviguba istorija apie tai, kaip nuostatą “negaliu” paversti nuostata “kaip galiu?”

Kaip dažnai manom arba girdim, kad kažkas NEĮMANOMA? Ar tikrai?

Gyvos organizacijos dovana

Didžiausia gyvos organizacijos dovana man yra ne ramybė už jos ateitį ir ne augantis pelnas su didele kapitalo grąža. Didžiausia dovana – tai laisvė nuo operacinės veiklos ir galimybė veikti tai, kam esu atėjęs. 

Akcininkams atsiskyrus nuo kompanijos, iš pradžių buvo baimė: mes gi nieko daugiau nemokam, kuo dabar užsiimti!? Tačiau vienas įkūrė šeimos restoraną ir tapo vyno somelje, kita daug keliauja po pasaulį ir užsiima labdaros veikla, aš pats tapau darželio / mokyklos steigėju ir investavau savo resursus į šio nerealaus projekto realizaciją. Mes visi gyvename pagal 3 Ray Dalio principą ir tas išsilaisvinimas yra didžiausia gyvos organizacijos dovana. 

Ray Dalio – milijardierius, parašęs savo įžymiąją knygą “Principai”.

Pumpurai

Mūsų kompanijos akcininkus ilgus metus kamavo nemaloni “pumpurėlių” liga. Kas keli metai darbuotojas ar jų grupelės išeidavo iš įmonės, sukūrę savo organizacijas- mažas Tegros kopijas. Tai labai erzino. Niekas nežinojo vaistų. “Pumpurų” istorijos tęsėsi iki 2014 metų. Nuo tada – nė vienos!

Koks sprendimas sutelkė komandą? 

Paskelbėme tada visiems, kad “nuo šiol kiekviena bet kurio darbuotojo iniciatyva galės gauti kompanijos palaikymą. Jei kažkas iš darbuotojų nori steigti savo įmonę, galima tai daryti kartu su Tegra lygiomis dalimis. Ji prisidės prie įstatinio kapitalo formavimo. Veiklos sritis gali būti bet kokia, tame tarpe ir produktai bei paslaugos, kuriuos teikia motininė kompanija”. 

Įdomu, ar daug organizacijų susiduria su panašiomis problemomis ir kaip jas sprendžia.

Bali Žalioji mokykla

Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl šią žiemą vykome į Bali (sako, dabar ten tik tinginiai nevažiuoja),- norėjosi artimiau susipažinti su šiuo alternatyvaus vaikų mokymo reiškiniu, kuris garsus visame pasaulyje. Pavyko ne tik turėti ekskursiją su mokytoja bei pasikalbėti su dviem lietuvių šeimomis, bet ir susitikti su steigėja Cynthia Hardy.

Kaip ir visose alternatyvaus ugdymo įstaigose, čia daug dėmesio skiriama individualiam priėjimui prie vaikų. Jie nesimoko iš vadovėlių, ugdymosi ašis- projektinė aplinka. Kiekvienas vaikas turi ir vysto savo projektą, kad ir koks menkas iš pradžių jis beatrodytų. Viena naujokės mamtytė pasakojo, kad jai iš pradžių buvo labai sunku atsisakyti savo aukštų (lietuviškų) vertinimo kriterijų per mokinių projektų pristatymus. Kai kurie vaikai ypač pradžioje pristato visai nedidukus projektukus, tačiau ji suprato, kad reguliarios pristatymo sesijos vieni kitiems, tėvams ir mokyklos bendruomenei greitai augina naujų projektų mastelius. Sekantis vaiko projektas dažniausiai būna didesnis, ambicingesnis. Yra vaikų grupė, kuri sukūrė bambukinį dviratį. Viena mergaitė parengė TED talk pranešimą, kuris tapo globaliai poluliarus, apie tai, kiek gėlo vandens sunaudojama drabužių gamybai pasaulyje (daugelio projektų tikslai apie ekologiją). Šis dėsnis veikia ir su suaugėliais. Jeigu organizacijoje sukurta reguliaraus grįžtamojo ryšio aplinka traukinys pradeda važiuoti pats.

Tęskite Bali Žalioji mokykla skaitymą