Bendruomenė praturtėjo naujais žmonėmis ir dar vienų metų patirtimi. Gera visiems vėl susitikti ir švęsti drauge su vaikais. Per gimtadienį svečiai pamatė J.Marcinkevičiaus “Grybų karo“ premjerą, klausėsi Roko Kašėtos “Dzūkodelikos“ ir ragavo grybų torto. Linksma, lengva, šviesu…
Dabar bus vasaros tarpelis iki rugsėjo, o tada prasidės naujas mokyklos ciklas. Jei norite prisijungti prie šios augančios bendruomenės, rašykite. Dar turime keletą laisvų vietų į 1-3 klases.
Maždaug kas 3 mėn. mokyklos komanda daro grįžtamojo ryšio sesijas rate. Pirmas žingsnis- vieša padėka už konkretų dalyką konkrečiam kolegai kitiems girdint. Savo kompanijoje dar ne bandėt? Pabandykit ir būsit nustebinti šio proceso jėga ir rezultatu!
Tęskite Aš susimoviau?.. skaitymąTegros penktadienio susirinkimas įvyko Patirčių slėnio mokykloje. Žmonės, kurie uždirba pinigus, susitiko su erdve, į kurią tie pinigai buvo investuoti. Kiekvienas Tegros darbuotojas prisideda ne tik prie distribucijos vystymo, bet ir prie mūsų visų ateities kūrimo.
Kartais kyla diskusijos, ypač su mano mielu partneriu 
Teisūs tie, kurie valdo hierarchines organizacijas ir pasiekia puikių rezultatų, ar tie, kurie veikia naudodami gyvos organizacijos principus ir taip pat pasiekia puikių rezultatų?
Teisi ta žuvis, kuri sako, kad pasaulis- tai vanduo, ar ta, kuri tvirtina, kad pasaulis- tai vanduo ir dar oras? Ko gero nėra teisi nei viena, nei kita. Viena žuvis neteisi mažiau nei kita. Kad ir koks patyręs/ išmintingas bebūtum, vistiek nesuvoki visos visumos. Visada egzistuoja aukštesnė, dar nepažinta pakopa, kuri dabar atrodo kaip visiškas chaosas.
Tikėjimas
Vaikui sako:
– Būk žmogum!
Vaikiškas balselis atsako:
– Sutinku! Bet laikykit mane žmogumi! Tikėkit manim!
Ne todėl netikime savo vaikais, kad jie blogi. Atvirkščiai. Vaikai tokiais tampa, nes netikime jais.
Mama net dūsta iš pasipiktinimo: kaip tikėti, jei tu visas apsimelavęs nuo galvos iki kojų, kiekvienam žingsny melas!? Tačiau tam apsimelavusiąm berniūkščiui labiausiai reikalingas mamos pasitikėjimas ir tik jis jam padės. Jei jis jaus pasitikėjimą, po dešimto, o gal po penkiasdešimto melo, sustos, atsiras vidinis stabdis. Tai juk dvasiniai subtilūs procesai. Čia sveikas protas neveikia: tylus žodis paveikesnis už garsų, o nepasakyta pastaba galingesnė už įspėjimą.
Tikėjimas žmogumi gerina jį. Kai mes skundžiamės savo vaiku, vis mažiau juo tikime ir vis labiau įtikiname save, kad vaikas blogas. Tai ką gi daryti? Dažniau sau sakykime, kad mūsų vaikas geras! Ir jis pateisins mūsų lūkesčius.
Santykis su vaiku
Manoma, kad auklėjimas – tai poveikis. Reikia kažkaip paveikti vaiką, kad jis pasikeistų, taptų toks, kaip reikia. Progresyvesni balsai tvirtina, kad reikia pakeisti save, tada pasikeis ir pats vaikas. Tačiau abu principai daugeliui žmonių nepasiekiami. Jie negali valios pastangomis pakeisti save, o paveikti vaiką neturi jėgų, laiko ir gabumų. Nereikia keisti vaiko. Nereikia keisti savęs. Visos mūsų pastangos turėtų būti nukreiptos į SANTYKĮ su vaiku. Mama yra nuolatiniame ryšyje su savo vaiku, nors ji darbe, o jis mokykloje. Tikra auklėjimo priemonė yra mūsų širdyse ir ji veikia 24 val per parą.
Kokius jausmus man sukelia vaikas: ar aš juo tikiu? Ar tikiu jo ateitimi? Ar myliu jį?
Kokius jausmus aš sukeliu savo vaikui: meilę? pagarbą? susidomėjimą? gailestį? abejingumą? baimę? neapykantą?..
Kodėl toje pačioje šeimoje kartais išauga tokie skirtingi vaikai? Todėl, kad tėvai, patys to nepastebėdami, yra skirtingame SANTYKYJE su kiekvienu savo vaiku. Nežymūs prigimtiniai skirtumai veda į nežymius santykio skirtumus. Be to tėvai patys nuolat keičiasi ir keičiasi jų ryšys su kiekvienu vaiku. Taip ir gaunasi skirtingi vaikai. Vaiko likimas priklauso nuo SANTYKIO su juo.
Jei norime vaiką išauginti tikru žmogumi, privalome su juo elgtis, kaip su ŽMOGUMI.
Tikslai ir priemonės.
“Kad ir kokie reikšmingi tau atrodo tavo tikslai, nesikėsink dėl jų į kitą žmogų, į jo gyvenimą, į jo darbą, į jo poilsį, į jo teises, į jo asmenį, į jo garbę, į jo interesus, į jo skonį, į jo požiūrį, į jo nuotaiką, į jo planus, į jo laiką, į jo laimę – NESIKĖSINK! Nevargink jo ir nesinaudok juo, siek savo tikslų tik savo sąskaita, sąskaita savo darbo, savo patirties, savo žinių, savo kančių, savo jėgų, savo laiko, savo turto, savo gebėjimų, savo meistriškumo. Viskas, kame nėra kėslų į kitą žmogų, yra moralu. Dostojevskį taip gerbia visame pasaulyje, nes jis pakilo į aukščiausią moralumo viršūnę: jo herojus pasirengęs atiduoti viso pasaulio harnoniją, t.y. milijonų žmonių laimę, dėl vienos kūdikio ašaros. Jis parodo, kad neegzistuoja toks tikslas, kuris pateisina menkiausią kėslą į mažiausią iš žmonių”. S. Soloveičik
Jei tikslas verčia kėsintis į kitą žmogų, privalome jo atsisakyti. Kitaip tariant, pateisinamas bet koks tikslas, bet tik savo sąskaita.
Laimė.
Kūrėjas siekia, kad jo vaikai- žmonės- būtų laimingi. Tėvai trokšta laimės savo vaikams ir tai natūralu, neginčijama. Jie aprūpina savo atžalą žaislais, daiktais, geromis mokyklomis- tuo, ko patiems kažkada trūko. Kaip galima nepadėti savo vaikui, jei yra galimybė? Nėra problemos tame, kad tėvai padeda savo vaikams. Bėda tame, kad jie mano, kad to užtenka. Mums atrodo, lyg vis per daug visko duodame savo vaikams, bet iš tikrųjų nesuteikiame jiems kažko labai svarbaus. Nesuteikiame pavyzdžio, kaip būti laimingu. Narvelyje auginamas vaikas nemokės būti laisvu, kaip ir nelaimingi tėvai neišugdys laimingo vaiko. Mūsų namai gali būti skurdūs arba turtingi- nesvarbu, svarbu, kad vaiko aplinkoje būtų bent vienas žmogus spindinčiomis akimis 
“Dešimtmečio berniuko mama skundžiasi sūnumi ir klausia, ką daryti. Kaip gi jai padėsi? Matau giliai nelaimingą moterį, kuri visą savo gyvenimą pašventė vaiko auklėjimui, visko atsisakė dėl jo, ir dabar jaučiasi sugniuždyta sūnaus nedėkingumu. Praeis trys-keturi metai ir į jos priekaištą: “Aš viską atidaviau tau!“- jis pervers širdį abejingai šaltu: “O kas tave prašė?“ – Simon Soloveičik
Būti gyvam yra dovana, o būti laimingam – Tavo PASIRINKIMAS. – Ošo
Vertybės.
Meilė ir sąžinė. Arba
Gėris ir Tiesa – tai vertybinė pora, kuri glūdi giliausiame auklėjimo fundamente. Meilė ir Sąžinė valdo pasaulį! Šitoje eilutėje ir tai, kas yra tarp žodžių,- mūsų vaikų likimas.
Oro nejaučiame, kol jis nėra užterštas. Bet jeigu jo pradeda trūkti- dūstame, sergame. Meilė ir Sąžinė- tai moralinio klimato deguonis. Nors ne kiekvienas tikim, kad egzistuoja Meilė ir Sąžinė, bet vos tik jų pradeda trūkti, gyvenimas tampa nepakenčiamas. Kiekvienam atskirai ir visiems kartu.
Nė vienas elementas nėra svarbesnis. Svarbiausias šiame sakinyje yra jungtukas “ir“. Sąžinė apsaugo Meilę, o Meilė apvalo Sąžinę. Sąžinė nesitaiksto, o Meilė atleidžia. Sąžinė išskiria žmones, o Meilė juos suveda. Sąžinė reikalauja bausmės, o Meilė kviečia būti gailestingais.
Vien tik meilės neužtenka, kad vaikas išaugtų žmogumi. Vien tik atsakomybės atmosfera vaiką pražudys.
Tačiau Gėris ir Tiesa, Meilė ir Sąžinė ne visada susigyvena. Tik aukščiausiuose dvasingumo pikuose Gėris ir Tiesa apsijungia ir tampa Grožiu. Ne veltui sakoma, kad Grožis išgelbės pasaulį. Susiliejusi Meilė ir Sąžinė. Tiesa, sušildyta Gerumu.
Net jei aplinkinis pasaulis atrodo atšiaurus ir neteisingas, neturime teisės netikėti, kad Meilė ir Sąžinė valdo pasaulį. Priešingu atveju mes neišauginsime gerų ir sąžiningų žmonių.
Paskutinis postas apie savarankiškumą.
Savarankiškas reiškia laisvas. Laisvas žmogus turi daug pasirinkimų, kurie įtakoja jo likimą. Tuo pačiu jis gauna ir daug atsakomybės. Už klaidas jį baudžia pats gyvenimas. Dėl nuolat daromų sprendimų laisvo žmogaus gyvenimas pilnas netikėtumų, kartais pavojų ir įtampos. Nelaisvam žmogui toks gyvenimas tiesiog nepakeliamas. Jis nuolat ieško tų, kas už jį prisiims atsakomybę. Nelaisvą žmogų baudžia kažkas kitas. Kol mažas- tėvai, vėliau- mokytojai, dar vėliau- pareigūnai. Kai baudžiame vaiką, nedarome jo gyvenimą sudėtingesnį. Atvirkščiai! Mes atlaisviname jo sąžinę nuo pasirinkimo būtinybės, atimame iš gyvenimo galimybę mokyti ir prisiimame atsakomybę sau. Dažnai žmogus auga, kaip vištelė fabrike: daugiabučio narvelis, mokyklos narvelis, “civilizuotos“ darbo vietos narvelis… Nuolat spaudžiamas, vertinamas ir baudžiamas žmogus pradeda bijoti laisvės ir atsakomybės. Jis palengva tampa prisitaikėliu, konformistu. Žmogus gali turėti puikią galvą su gausybe žinių, aštrų protą, auksines rankas, bet jo dvasia snaudžia. Jis bijo priimti atsakingus sprendimus, nes jaučiasi priklausomas nuo aplinkos, bendradarbių, valdžios, žmonos…
Vieniems laisvė suteikia sparnus, o kitiems tik sunkią naštą.
Rinardas Goda 