Rinardas Goda

Vertybės.
Meilė ir sąžinė. Arba
Gėris ir Tiesa – tai vertybinė pora, kuri glūdi giliausiame auklėjimo fundamente. Meilė ir Sąžinė valdo pasaulį! Šitoje eilutėje ir tai, kas yra tarp žodžių,- mūsų vaikų likimas.

Oro nejaučiame, kol jis nėra užterštas. Bet jeigu jo pradeda trūkti- dūstame, sergame. Meilė ir Sąžinė- tai moralinio klimato deguonis. Nors ne kiekvienas tikim, kad egzistuoja Meilė ir Sąžinė, bet vos tik jų pradeda trūkti, gyvenimas tampa nepakenčiamas. Kiekvienam atskirai ir visiems kartu.

Nė vienas elementas nėra svarbesnis. Svarbiausias šiame sakinyje yra jungtukas “ir“. Sąžinė apsaugo Meilę, o Meilė apvalo Sąžinę. Sąžinė nesitaiksto, o Meilė atleidžia. Sąžinė išskiria žmones, o Meilė juos suveda. Sąžinė reikalauja bausmės, o Meilė kviečia būti gailestingais.

Vien tik meilės neužtenka, kad vaikas išaugtų žmogumi. Vien tik atsakomybės atmosfera vaiką pražudys.

Tačiau Gėris ir Tiesa, Meilė ir Sąžinė ne visada susigyvena. Tik aukščiausiuose dvasingumo pikuose Gėris ir Tiesa apsijungia ir tampa Grožiu. Ne veltui sakoma, kad Grožis išgelbės pasaulį. Susiliejusi Meilė ir Sąžinė. Tiesa, sušildyta Gerumu.

Net jei aplinkinis pasaulis atrodo atšiaurus ir neteisingas, neturime teisės netikėti, kad Meilė ir Sąžinė valdo pasaulį. Priešingu atveju mes neišauginsime gerų ir sąžiningų žmonių.

Paskutinis postas apie savarankiškumą.

Savarankiškas reiškia laisvas. Laisvas žmogus turi daug pasirinkimų, kurie įtakoja jo likimą. Tuo pačiu jis gauna ir daug atsakomybės. Už klaidas jį baudžia pats gyvenimas. Dėl nuolat daromų sprendimų laisvo žmogaus gyvenimas pilnas netikėtumų, kartais pavojų ir įtampos. Nelaisvam žmogui toks gyvenimas tiesiog nepakeliamas. Jis nuolat ieško tų, kas už jį prisiims atsakomybę. Nelaisvą žmogų baudžia kažkas kitas. Kol mažas- tėvai, vėliau- mokytojai, dar vėliau- pareigūnai. Kai baudžiame vaiką, nedarome jo gyvenimą sudėtingesnį. Atvirkščiai! Mes atlaisviname jo sąžinę nuo pasirinkimo būtinybės, atimame iš gyvenimo galimybę mokyti ir prisiimame atsakomybę sau. Dažnai žmogus auga, kaip vištelė fabrike: daugiabučio narvelis, mokyklos narvelis, “civilizuotos“ darbo vietos narvelis… Nuolat spaudžiamas, vertinamas ir baudžiamas žmogus pradeda bijoti laisvės ir atsakomybės. Jis palengva tampa prisitaikėliu, konformistu. Žmogus gali turėti puikią galvą su gausybe žinių, aštrų protą, auksines rankas, bet jo dvasia snaudžia. Jis bijo priimti atsakingus sprendimus, nes jaučiasi priklausomas nuo aplinkos, bendradarbių, valdžios, žmonos…

Vieniems laisvė suteikia sparnus, o kitiems tik sunkią naštą.

Skaitiniai.
Kartais perskaitau frazę ir galvoju: čia turbūt esminė šios knygos idėja. Tačiau kitame puslapy randu vis naujų- dar stipresnių
Pvz.: auklėjimas- tai mokymas išsilaisvinti. Jei gero auklėjimo rezultatas- laisvas ir savarankiškas žmogus, tada reikėtų sudaryti jaunam žmogui sąlygas nuolat judėti išsilaisvinimo keliu. Jis nuolat siekia natūraliai išsilaisvinti, tik nereikia jam trukdyti.
Pirmas išsilaisvinimas- tai išėjimas į gyvenimą, kai vaikas fiziškai atsiskiria nuo mamos. Antras- tai išėjimas iš lopšio, kai vaikas atsistoja ant savo kojų. Trečias- tai išėjimas iš namų, kai vaikas išeina į kiemą arba patenka į darželį. Ketvirtas- tai išėjimas iš kiemo (daržiuko) į mokyklą. Penktas- nematomas išsilaisvinimas, kai vaikas išeina iš vaikystės ir patenka į naują suaugusiųjų pasaulį. Šeštas- tai išėjimas iš mokyklos į platųjį pasaulį. Ir septintas- tai išėjimas iš šeimos ir savo šeimos sukūrimas. Ciklas pabaigtas! Vaikas nustoja būti vaiku, nes ruošiasi turėti savo vaikų. Didžiausia auklėjimo prasmė – vaikus paversti tėvais, kad ratas nestotų, giminės medis vešėtų toliau.
Kiekvienas etapas yra aprašytas, bet aš noriu išskirti 3-ią, kai vaikas išeina iš namų. Jis ypatingai svarbus šeimos sistemai. S.Soloveičikas rašo, kad visus pasaulio vaikus galima padalinti į dvi dalis: vienų vaikų tėvai visada laukė jų grįžtančių ir pasitikdavo prie durų su džiaugsmu, o kitų nuolat su nepasitikėjimu klausdavo: “kur valkiojaisi?“ Nesvarbu, kad namuose yra svečių, bet jei iš namų išeina mūsų vaikas, investuojam kelias minutes ir išleidžiam jį su meile ir rūpesčiu. Dar svarbiau, kai jis grįžta. Tada nors ir 100 svečių, bet pasitinkam jį su džiaugsmu ir pasitikėjimu. Kur jis bebūtų buvęs, dabar sugrįžo ir tai svarbus įvykis visiems! Jeigu tai bus kasdienė šeimos patirtis, net vaikui palikus tėvų šeimą, jis liks prisijungęs prie savo pirmųjų namų ir niekada nepamirš tako į juos. Kas gali būti geriau, kai tavo sūnus ar dukra materialiai visiškai savarankiškas (-a), o širdimi pilnai prisirišęs prie savo gimtojo lizdo?
Tiek minčių šiandien.

Ne kiekvienas gali perskaityti Simono Soloveičiko knygą “Pedagogika visiems”, nes jos mūsų kalba deja nėra. Šią knygą gavo žmona Anastasija dovanų iš autoriaus sūnaus Maskvoje. Ją rekomenduoja visos šviesiausios Rusijos pedagogikos sielos. Pradėjau skaityti ir iškart norisi dalintis. Jaučiu, kad iš to aruodo semsiu dar ne kartą.

Simonas sako, kad tėvai beveik visada savo galvoje turi idealų vaizdinį apie savo vaiką. Tiksliau net ne vieną, o du: vienas susijęs su vaiko vaikyste, o kitas su suaugusio vaiko gyvenimu. Apklausęs įvairius tėvus, jis išgirdo panašų atsakymą dėl suaugusio vaiko vaizdinio- ateityje šis žmogus turi būti savarankiškas. Tačiau kol jis dar mažas, dažniausiai kyla vaizdinys apie išauklėtą. Kitaip tariant, tėvams norisi išauklėto, patogaus vaiko. Tėvai nedažnai suvokia, kad šie du vaizdiniai prieštarauja vienas kitam. Kai vaikas išauga, jie staiga suvokia, kad jis neatitinka savarankiško žmogaus vaizdinio, bet niekaip nesuvokia priežasties. Knyga parašyta 80-jų viduryje, bet šiandien nesavarankiškų žmonių turbūt dar daugiau.