Man asmeniškai tai atėjo per stiprią krizę, kurios simptomus jaučiau iš visų pusių. Pradėjo šlubuoti sveikata: atsirado stuburo išvaržos, nuolat laikėsi pakilęs spaudimas. Gydytojai siūlė skubią operaciją ir vaistus visam gyvenimui. O man tada buvo tik 40. Šeima irgi susvyravo: net namuose neberadau poilsio, o labiausiai nekenčiau sekmadienių.
Darbe manęs, kaip vadovo, visi labai laukė. Darbuotojai norėjo, kad priimčiau sprendimus iki tualetinio popieriaus kokybės.
Bet labiausiai erzino apkalbos. Virtuvėje vis kas nors šnabždėdavo: „Tu manai, kad Petras?.. O iš tikrųjų viskas yra visai kitaip…“ Vėliau taip pradėjo kalbėti ir partneriai. Kiekvienas turėjo „patikimą“ šaltinį viduje ir „žinojo“ tikrąją padėtį, išskyrus mane.
Bandėme viską, kad išjudintume iniciatyvą: mokėjome už pasiūlymus, kūrėme idėjų bankus, steigėme komitetus. Niekas neveikė. Galiojo nerašyta taisyklė: „iniciatyva baudžiama“ arba „ne tavo kiškis – ne tu ir kiškis :)“. Jaučiausi lyg pelkėj. Pirma mintis buvo paprasta: kalti žmonės. Jei rasime tinkamų, viskas susitvarkys.
Praėjus 15 metų suvokiu kitaip: problema buvo ne žmonėse, o sistemoje, sukonstruotoje aplink savininką, fiziologiškai suaugusį su savo verslu. Kai sistema remiasi į savininką (us), žmonės vengia atsakomybės, iniciatyva gęsta, o kompanija gyvena gandais, įtampa ir laukimu, kol ateis geresni laikai arba kol vadovas ras sprendimą.
Fizinis akcininkų pasitraukimas iš verslo įvyko tik po 5 metų, bet užsiduota kryptis buvo gera- reikėjo keisti ne žmones, o pačią galios konstrukciją. Reikėjo atleisti ne žmones, o akcininkus, kad sistema atsigautų ir susigrąžintų visą savo jėgą.
Rinardas Goda 