Turbūt yra tekę girdėti sąvoką “idealus štormas“. Tai retas atvejis, kai į vieną vietą subėga eilė aplinkybių, ko pasekoje daug kartų sustiprėja negatyvus efektas. Persidengiančių faktorių suma sukuria rezonansą ir santykinai ramus bangavimas jūroje virsta mirtinu uraganu.
Vienos kompanijos vadovas ir akcininkas manęs klausia: “Ką turėsiu veikti, kai žmonės išmoks prisiimti atsakomybę ir dirbti kartu, kai jiems nebereiks tokių vadovų, kaip aš?“
Tai labai svarbus vidinis klausimas kompanijos lyderiui, į kurį neatsakius, neatsidaro vartai, vedantys į organizacijos transformaciją.
Mano asmeninė patirtis kužda atsakymą: “KOL KAS NEŽINAI IR NIEKAS NEŽINO“.
Po to, kai priimsi kvietimą esminiam pokyčiui ir peržengsi slenkstį, už kurio nėra kelio atgal;
po to, kai susitiksi akis į akį su savo draugais ir priešais;
po to, kai nugalėsi vidinius drakonus ir išvysi pasaulį naujoje šviesoje;
po to, kai išsiugdysi metameistriškumą savo versle ir pradėsi gauti dovanas;
po to, kai pajusi, kad gali dalintis viskuo, ką suvokei savo kelionėje;
po to, kai žmonės pamatys tavo sėkmę ir priims tave sugrįžtantį,
tada išgirsi NAUJĄ tylų kvietimą į sekančią tavo kelionę, kuri bus apie visai ką kita.
Tada taip pat išgirsi ir garsius “žmogėdrų“ balsus, kurie atkalbinės tave nuo naujos rizikos.
Tik nuo tavęs priklausys, KADA priimsi naują iššūkį.
Visatoje veikia evoliucijos dėsnis ir nuo jo negali pasislėpti niekas.
Galima bandyti tempti gumą ir atidėlioti, laukiant “palankesnių aplinkybių“, bet pasislėpti nepavyks.
Nelabai svarbios dekoracijos, svarbi pati kelionė.
Todėl galutinis atsakymas vadovui: “Pasibaigus vienai, keliausi į naują kelionę!“
Turiu gerą, jau nebe jauną kaimyną prie mūsų statomos mokyklos. Jis iki pensijos dirbo AB Lietuvos Geležinkeliai vadovų grandyje. Kol gurkšnojame nealkoholinį alų gamtos apsuptoje pavėsinėje, jis mėgsta dalintis savo gyvenimo patirtimis. Vieno tokio pokalbio metu kaimynas uždavė klausimą: “Kaip manai, kokia pati esminė visų organizacijų, o tuo pačiu ir visos visuomenės problema?“ Kol galvojau ką atsakyti, jis davė savo atsakymą: “Santykis tarp vadovo ir pavaldinio. Jei kas nors sugebėtų ją išspręsti, radikaliai pasikeistų ne tik kompanija, bet ir visa Lietuva“. Paprašiau paaiškinti savo mintį, todėl jis tęsė: “Dabar šį santykį galima aprašyti formule AŠ- VIRŠININKAS, TU- KVAILYS. Viršininko užduotis- surasti sprendimus, o Kvailio- juos įgyvendinti. Ar Kvailys gali gerai įgyvendinti sprendimus, net jei jie geri?.. Ne! Visos įmonės- ir didelės, ir mažos veikia pagal tą patį principą ir tai yra pati didžiausia mūsų visų nelaimė“. Sunku nesutikti.
Tačiau ši esminė problema glūdi ne tik didelėse valsybinėse organizacijose. Beveik bet kuri verslo įmonė, kurios darbuotojų kiekis perauga 12, pradeda savaime struktūruotis ir atsiranda pradžioje nedidelė hierarchija su visais savo privalumais ir trūkumais. Privalumas tame, kad visi kompanijoje jaučiasi saugesni, kai žino, kas joje yra svarbiausias, nes jis privalo prisiimti visą atsakomybę už sprendimų pasekmes. Kai suvokiame, kokią kainą tenka mokėti už šį saugumą visiems organizacijos žmonėms, išryškėja hierarchinės valdymo sistemos trūkumai: lėtas sprendimų priėmimas, informacijos iškraipymas, prasta įgyvendinimo kokybė, nelankstumas, nekūrybiškumas, pilkosios atsakomybės zonos, iniciatyvos baimė ir motyvacijos nebuvimas.
Mano atsakymas kaimynui buvo toks: “Esminė bet kurios organizacijos problema- tai pasitikėjimo tarp jos žmonių trūkumas“. Jis nesiginčijo, nes abu atsakymai papildo vienas kitą. Lengva pasakyti, bet sunku ką nors pakeisti!
Tačiau įmanoma!
Organizacijoje įvykus požiūrio ir santykio pokyčiui, galima įdiegti aukštesnio lygio verslo sistemas, kurios yra greitesnės, paprastesnės ir efektyvesnės už įprastas. Visa tai galime pavadinti Gyvos organizacijos modeliu.
Tam ir susirinko Verslo (re)Starto komanda.
Turime patirties tokio lygio pokyčių diegime ne tik savo, bet ir kitose kompanijose.
Tikėjimas
Vaikui sako:
– Būk žmogum!
Vaikiškas balselis atsako:
– Sutinku! Bet laikykit mane žmogumi! Tikėkit manim!
Ne todėl netikime savo vaikais, kad jie blogi. Atvirkščiai. Vaikai tokiais tampa, nes netikime jais.
Mama net dūsta iš pasipiktinimo: kaip tikėti, jei tu visas apsimelavęs nuo galvos iki kojų, kiekvienam žingsny melas!? Tačiau tam apsimelavusiąm berniūkščiui labiausiai reikalingas mamos pasitikėjimas ir tik jis jam padės. Jei jis jaus pasitikėjimą, po dešimto, o gal po penkiasdešimto melo, sustos, atsiras vidinis stabdis. Tai juk dvasiniai subtilūs procesai. Čia sveikas protas neveikia: tylus žodis paveikesnis už garsų, o nepasakyta pastaba galingesnė už įspėjimą.
Tikėjimas žmogumi gerina jį. Kai mes skundžiamės savo vaiku, vis mažiau juo tikime ir vis labiau įtikiname save, kad vaikas blogas. Tai ką gi daryti? Dažniau sau sakykime, kad mūsų vaikas geras! Ir jis pateisins mūsų lūkesčius.
Santykis su vaiku
Manoma, kad auklėjimas – tai poveikis. Reikia kažkaip paveikti vaiką, kad jis pasikeistų, taptų toks, kaip reikia. Progresyvesni balsai tvirtina, kad reikia pakeisti save, tada pasikeis ir pats vaikas. Tačiau abu principai daugeliui žmonių nepasiekiami. Jie negali valios pastangomis pakeisti save, o paveikti vaiką neturi jėgų, laiko ir gabumų. Nereikia keisti vaiko. Nereikia keisti savęs. Visos mūsų pastangos turėtų būti nukreiptos į SANTYKĮ su vaiku. Mama yra nuolatiniame ryšyje su savo vaiku, nors ji darbe, o jis mokykloje. Tikra auklėjimo priemonė yra mūsų širdyse ir ji veikia 24 val per parą.
Kokius jausmus man sukelia vaikas: ar aš juo tikiu? Ar tikiu jo ateitimi? Ar myliu jį?
Kokius jausmus aš sukeliu savo vaikui: meilę? pagarbą? susidomėjimą? gailestį? abejingumą? baimę? neapykantą?..
Kodėl toje pačioje šeimoje kartais išauga tokie skirtingi vaikai? Todėl, kad tėvai, patys to nepastebėdami, yra skirtingame SANTYKYJE su kiekvienu savo vaiku. Nežymūs prigimtiniai skirtumai veda į nežymius santykio skirtumus. Be to tėvai patys nuolat keičiasi ir keičiasi jų ryšys su kiekvienu vaiku. Taip ir gaunasi skirtingi vaikai. Vaiko likimas priklauso nuo SANTYKIO su juo.
Jei norime vaiką išauginti tikru žmogumi, privalome su juo elgtis, kaip su ŽMOGUMI.
Tikslai ir priemonės.
“Kad ir kokie reikšmingi tau atrodo tavo tikslai, nesikėsink dėl jų į kitą žmogų, į jo gyvenimą, į jo darbą, į jo poilsį, į jo teises, į jo asmenį, į jo garbę, į jo interesus, į jo skonį, į jo požiūrį, į jo nuotaiką, į jo planus, į jo laiką, į jo laimę – NESIKĖSINK! Nevargink jo ir nesinaudok juo, siek savo tikslų tik savo sąskaita, sąskaita savo darbo, savo patirties, savo žinių, savo kančių, savo jėgų, savo laiko, savo turto, savo gebėjimų, savo meistriškumo. Viskas, kame nėra kėslų į kitą žmogų, yra moralu. Dostojevskį taip gerbia visame pasaulyje, nes jis pakilo į aukščiausią moralumo viršūnę: jo herojus pasirengęs atiduoti viso pasaulio harnoniją, t.y. milijonų žmonių laimę, dėl vienos kūdikio ašaros. Jis parodo, kad neegzistuoja toks tikslas, kuris pateisina menkiausią kėslą į mažiausią iš žmonių”. S. Soloveičik
Jei tikslas verčia kėsintis į kitą žmogų, privalome jo atsisakyti. Kitaip tariant, pateisinamas bet koks tikslas, bet tik savo sąskaita.
Laimė.
Kūrėjas siekia, kad jo vaikai- žmonės- būtų laimingi. Tėvai trokšta laimės savo vaikams ir tai natūralu, neginčijama. Jie aprūpina savo atžalą žaislais, daiktais, geromis mokyklomis- tuo, ko patiems kažkada trūko. Kaip galima nepadėti savo vaikui, jei yra galimybė? Nėra problemos tame, kad tėvai padeda savo vaikams. Bėda tame, kad jie mano, kad to užtenka. Mums atrodo, lyg vis per daug visko duodame savo vaikams, bet iš tikrųjų nesuteikiame jiems kažko labai svarbaus. Nesuteikiame pavyzdžio, kaip būti laimingu. Narvelyje auginamas vaikas nemokės būti laisvu, kaip ir nelaimingi tėvai neišugdys laimingo vaiko. Mūsų namai gali būti skurdūs arba turtingi- nesvarbu, svarbu, kad vaiko aplinkoje būtų bent vienas žmogus spindinčiomis akimis 
“Dešimtmečio berniuko mama skundžiasi sūnumi ir klausia, ką daryti. Kaip gi jai padėsi? Matau giliai nelaimingą moterį, kuri visą savo gyvenimą pašventė vaiko auklėjimui, visko atsisakė dėl jo, ir dabar jaučiasi sugniuždyta sūnaus nedėkingumu. Praeis trys-keturi metai ir į jos priekaištą: “Aš viską atidaviau tau!“- jis pervers širdį abejingai šaltu: “O kas tave prašė?“ – Simon Soloveičik
Būti gyvam yra dovana, o būti laimingam – Tavo PASIRINKIMAS. – Ošo
Kartais būna, kad organizacijos lyderis sako: “noriu perduoti įgaliojimus savo komandai ir pasitraukti nuo jos valdymo!“ Tačiau savo veiksmais jis nepalaiko šitos deklaracijos, nes pasąmoningai nori pripažinimo ir savirealizacijos kompanijoje. Panašūs nematomi ryšiai gali sukaustyti visą organizaciją ir trukdyti jai vystytis.
Vertybės.
Meilė ir sąžinė. Arba
Gėris ir Tiesa – tai vertybinė pora, kuri glūdi giliausiame auklėjimo fundamente. Meilė ir Sąžinė valdo pasaulį! Šitoje eilutėje ir tai, kas yra tarp žodžių,- mūsų vaikų likimas.
Oro nejaučiame, kol jis nėra užterštas. Bet jeigu jo pradeda trūkti- dūstame, sergame. Meilė ir Sąžinė- tai moralinio klimato deguonis. Nors ne kiekvienas tikim, kad egzistuoja Meilė ir Sąžinė, bet vos tik jų pradeda trūkti, gyvenimas tampa nepakenčiamas. Kiekvienam atskirai ir visiems kartu.
Nė vienas elementas nėra svarbesnis. Svarbiausias šiame sakinyje yra jungtukas “ir“. Sąžinė apsaugo Meilę, o Meilė apvalo Sąžinę. Sąžinė nesitaiksto, o Meilė atleidžia. Sąžinė išskiria žmones, o Meilė juos suveda. Sąžinė reikalauja bausmės, o Meilė kviečia būti gailestingais.
Vien tik meilės neužtenka, kad vaikas išaugtų žmogumi. Vien tik atsakomybės atmosfera vaiką pražudys.
Tačiau Gėris ir Tiesa, Meilė ir Sąžinė ne visada susigyvena. Tik aukščiausiuose dvasingumo pikuose Gėris ir Tiesa apsijungia ir tampa Grožiu. Ne veltui sakoma, kad Grožis išgelbės pasaulį. Susiliejusi Meilė ir Sąžinė. Tiesa, sušildyta Gerumu.
Net jei aplinkinis pasaulis atrodo atšiaurus ir neteisingas, neturime teisės netikėti, kad Meilė ir Sąžinė valdo pasaulį. Priešingu atveju mes neišauginsime gerų ir sąžiningų žmonių.
Paskutinis postas apie savarankiškumą.
Savarankiškas reiškia laisvas. Laisvas žmogus turi daug pasirinkimų, kurie įtakoja jo likimą. Tuo pačiu jis gauna ir daug atsakomybės. Už klaidas jį baudžia pats gyvenimas. Dėl nuolat daromų sprendimų laisvo žmogaus gyvenimas pilnas netikėtumų, kartais pavojų ir įtampos. Nelaisvam žmogui toks gyvenimas tiesiog nepakeliamas. Jis nuolat ieško tų, kas už jį prisiims atsakomybę. Nelaisvą žmogų baudžia kažkas kitas. Kol mažas- tėvai, vėliau- mokytojai, dar vėliau- pareigūnai. Kai baudžiame vaiką, nedarome jo gyvenimą sudėtingesnį. Atvirkščiai! Mes atlaisviname jo sąžinę nuo pasirinkimo būtinybės, atimame iš gyvenimo galimybę mokyti ir prisiimame atsakomybę sau. Dažnai žmogus auga, kaip vištelė fabrike: daugiabučio narvelis, mokyklos narvelis, “civilizuotos“ darbo vietos narvelis… Nuolat spaudžiamas, vertinamas ir baudžiamas žmogus pradeda bijoti laisvės ir atsakomybės. Jis palengva tampa prisitaikėliu, konformistu. Žmogus gali turėti puikią galvą su gausybe žinių, aštrų protą, auksines rankas, bet jo dvasia snaudžia. Jis bijo priimti atsakingus sprendimus, nes jaučiasi priklausomas nuo aplinkos, bendradarbių, valdžios, žmonos…
Vieniems laisvė suteikia sparnus, o kitiems tik sunkią naštą.
Rinardas Goda 